Ruso kario išpažintis iš fronto: kariaujam neaišku dėl ko, o išgirtoji Rusijos kariuomenė – tragiškos būklės

Rusijos desantininkas Pavlas Filatjevas, dalyvavęs karo veiksmuose Ukrainoje papasakojo apie tai, ką slepia šalies karinė vadovybė. Jo teigimu, karinė vadovybė yra visiški nemokšos, kariai yra laikomi gyvuliais, o išgirtoji karinė technika – pasenusi ir neparuošta karui.

Dėl patirtų sužalojimų 33-ejų desantininkas buvo išvežtas gydytis ir į frontą jau nebegrįžo. Neseniai jis nusprendė paviešinti savo išgyvenimus, nes jo teigimu, „kitaip bus dar daugiau aukų“.

„Mūsų kuopa gyveno vienoje palapinėje, kažkur 40 žmonių. Palapinėje gultai ir „buržuika“. Net Čečėnijoje buitis buvo geriau organizuota. Maitinimas valgykloje net prastesnis negu garnizone <….> Praustis išvis nebuvo kur. <...> Tie, kas vėliau kitų atvyko, kaip aš, neturėjo nei miegmaišio, nei maskuojančio kostiumo, nei šarvų, nei šalmo“ – „Istories.media“ cituojama kario išpažintis, kurią jis paviešino savo „Vkontakte“ paskyroje.

Rusų karys pasakojo, kad vasario mėnesį dalis karių neturėjo kur pasišildyti, nebuvo vietų, kur galėtų nusiprausti – dėl to žmonės žiemą ėjo į jūrą maudytis. Dėl šios priežasties ligoninės Krymo pusiasalyje iškart persipildė, o vėliau netgi „atėjo įsakymas“ uždraudžiantis gultis į ligoninę.

Paklausęs, kur jo miegmaišis ir kario komplektas „Ratnik“ iš savo vado sulaukė atsakymo, kad nieko nėra – tai dabar paties Pavlo problema.

Karys taip pat pasakojo, kad iki pat vasario 23-iosios niekas dorai nesuprato, kas vyksta. Dislokuoti šalia Ukrainos teritorijos Rusijos kariai puolimo išvakarėse sulaukė divizijos vado vizito, kuris paaiškino, kad nuo „rytojaus“ jų atlyginimas už vieną parą sieks 69 dolerius ir dar priedo standartinis atlygis pagal kontraktą. „Tai jau buvo aiškus ženklas, kad bus kažkas rimto <...> Kai mes supratome, kad čia jau ne Krymo „Mandagūs žmonės“ operacija, ir ne mokymai, o prasidėjo normalus karas, kuomet kertant Ukrainos sieną ir skriejant raketoms bei palydint kariniams sraigtasparniams bei lėktuvams, jau tuomet kalbėjom, kad jokių pinigų toks darbas nėra vertas“.

Apie savo pirmąją patirtį fronte jis pasakojo taip: „<...> Buvo neaišku, kas vyksta, kas ir iš kur šaudo, ir į ką. <...> Pasigirdo tylus šnabždesys: „Prasidėjo“. <...> Pajutau nerimastingą suvokimą, kad „KrymNaš“ scenarijaus nebus, atsirado aiški „piz***“ nuojauta.

Pavlas pareiškė, kad iš kalbų sužinojo, jog jų kuopa išsiųsta užimti tilto per Dniprą. Virš galvų praskrido naikintuvas, bet kieno jis – neaišku, nes ryšio su vadovybe nebuvo. „Vadas aiškino, kad ryšio nėra, nesuprasi, kas vyksta, tačiau svarbiausia – nemyžt, tuoj žygiuosim toliau. Jis kalbėjo tai su dirbtine narsa, tačiau akyse mačiau, kad ir jis pats nustebęs“, – prisiminimuose dėstė karys.

Jau vasario 28-ąją jis išgirdo, kad kažkas iš šarvuočio kulkosvaidžio sušaudė civilių automobilį, kuriame sėdėjo motina su vaikais. Išgyveno tik vienas iš vaikų. „Nekaltų civilių žūčių visada buvo ir bus bet kuriame kare, tačiau širdyje labai nemalonus jausmas. Kol mūsų valdžios aiškinasi tarpusavyje, kaip kam gyventi, o kariai iš abiejų pusių tėra jų instrumentai, žūsta taikūs gyventojai, jų įprastas gyvenimas griūva. Kai tai pradedi suvokti – nesupranti, kaip tau elgtis. Mesi viską ir išvažiuosi – tapsi bailiu ir išdaviku. Tęsi toliau tame dalyvavimą – ir tapsi žmonių mirčių ir kančių nusikaltimų bendrininku“, – aiškino rusų karys.

Jis taip pat pažymėjo, kad rusų karių pasirengimas karui buvo „tik ant popieriaus“, o technika – „beviltiškai susenusi“. „Mes – desantininkų šturmo batalionas, į karą buvome išsiųsti su UAZikais! Begalė technikos nesugebėjo net atvažiuoti iki karo, o čia juk vos 200 kilometrų. Mūsų juk ir taktika vis dar tokia pati, kaip pas protėvius!“, – aiškino jis.

Rusų karių ir savo barbariškus veiksmus patekus į Ukrainos teritoriją jis aiškino „visišku išsekimu ir komforto trūkumu“. Pripažino, kad įsilaužus į vieno ukrainiečių ofiso patalpas, puolė į valgomąjį su šaldytuvu ir „kaip laukiniai“ viską suvalgė. „Ant visko buvo nusispjauti, mes jau buvome privesti iki tokios būklės, daugelis laukuose gyveno mėnesį be jokios užuominos į komfortą, dušą ar normalų maistą. Žmones, neleidus jiems po to pailsėti, išsiuntė į karą“, – rašė P. Filatjevas.

Sykį jis matė kaip rusų karys bando sulaužyti kavą parduodantį aparatą, ieškodamas ten grivinų, kurios „neaišku, kam jam buvo reikalingos“.

Vėliau buvo paskelbta, kad mokės išmokas už kiekvieną nužudytą Ukrainos karį ar pamuštą karinės technikos vienetą, „visai kaip darė smogikai Čečėnijoje“. Pavlas taip pat patvirtino, kad kai kurie specialiai sau persišaudavo galūnes ar kitaip susižalodavo, kad gautų 3 mln. rublių kompensaciją ir galėtų „mauti iš šito pragaro“.

„Dėl artilerijos apšaudymų kai kurie kaimai šalia mūsų praktiškai nustojo egzistavę. Viskas aplink tik piktėjo ir piktėjo. Kažkokia bobutė apnuodijo mūsiškius bandelėmis. Beveik visiems pasireiškė grybelis, kai kuriems pradėjo byrėti dantys, pleiskanojo oda. Kariai pradėjo miegoti budėjimų metu dėl nuovargio. Kiti pradėjo stipriai gerti kažkur rastus alkoholinius gėrimus“, – pasakojo savo įspūdžius iš fronto rusų karys.

„Man nebuvo baisu mirti, man buvo apmaudu taip nelemtai atiduoti gyvybę dėl šito šūdo, visiškai neaišku dėl ko. Man buvo apmaudu, kad vadams ant mūsų nusispjauti. Jie visaip demonstruoja, kad mes jiems nesame žmonės, kad mes tiesiog gyvuliai. Man buvo apmaudu, kad prieš karą, kurį (jie) pradėjo, padarė viską, kad sugriautų mūsų kariuomenę, – savo prisiminimuose rašė P. Filatjevas.

„Gaila, kad neleidžia reporterių pas mus į priešakines linijas, dėl to visa šalis negali pasigėrėti desantininkais – apaugusiais, nepraustais, purvinais, perkarusiais ir suirzusiais, <...> savo nevykusia karine vadovybe, nesugebėjimu užsiimti karių aprūpinimu net karo veiksmų metu. Pusė mano vaikinų persirenginėjo ir vaikščiojo ukrainiečių uniformomis, nes ji buvo kokybiškesnė ir patogesnė, arba saviškė buvo visiškai nudėvėta. O mūsų didi šalis nesugeba aprengti, aprūpinti ir pamaitinti savo pačios kariuomenės“, – išsakė savo nuomonę Pavlas.

Jo teigimu, pagrindinė Rusijos kariuomenės Ukrainoje nesėkmės priežastis – neturėjimas moralinės teisės pulti kitos šalies, tuo labiau artimos jiems tautos. „Kai visa tai prasidėjo, aš pažinojau mažai žmonių, kurie tikėjo naciais ir tuo labiau norėjo kariauti su Ukraina. Nejautėme jiems neapykantos ir nelaikėme Ukrainos tautos priešais“, – aiškino jis.

Antroji Rusijos nesėkmės priežastis – pasirinkta Rusijos taktika apšaudyti Ukrainos teritoriją artilerija, aviacija ir raketomis. „Kokios civilių reakcijos mes tikėjomės, jeigu žmonės vasario 24-ąją pabudo nuo artilerijos, aviacijos ir raketų sprogimų? Kas tikėjosi, kad po tokios pradžios tauta nesusiburs prieš užpuolikus?“ – dėsto savo mintis jis.

Trečioji priežastis – tai siaubinga korupcija ir betvarkė Rusijos kariuomenėje, jos moralinė ir techninio aprūpinimo būklė. Kario teigimu, karjeros laiptais įmanoma pakilti tik turint pažinčių ir „lojalumui sistemai“. Anot jo, dabartinėje Rusijos kariuomenėje, jeigu nenori turėti problemų, turi tylomis daryti tai, ką pasakė, net jeigu vadovybė pasakė visišką nesąmonę. „Aš nematau apkasuose Skabejevos, Solovjovo, Kiseliovo, Rogozino, Lavrovo, Medvedevo vaikų, tačiau nuolat girdžiu jų raginimus žudyti. Kurio Dūmos deputato sūnus yra fronte? Jų vaikai talentingesni ir protingesni už darbininkų ir ūkininkų? Ar jų tėvai nelinki jiems tokio likimo, koks ištiko mus? Daugelis ten važiuoja tik todėl, kad tai yra bent kažkokia galimybė užsidirbti“, – pažėrė kritikos Rusijos valdžia iš fronto grįžęs karys.

„Mes visi tapome daugelio faktorių, tokių kaip kerštas, patriotizmas, pinigai, skolos, karjera, valdžios baimė, įkaitais. Aš manau, kad mes užsižaidėme. Mes ne DLR ir LLR prisijungėme, mes pradėjome baisų karą. Karą, kuriame naikinami miestai ir kuris nulemia vaikų, moterų ir senolių mirtis“, – tęsia savo išpažintį P. Filatjevas.

„Aš suprantu, kad šis taikos šūksnis man brangiai kainuos, tačiau aš negaliu užčiaupti savo sąžinės. Tikriausiai „teisingas: teismas man skirs ir iki gyvos galvos, sakys, kad mane nupirkto Vakarų agentas, tačiau aš negaliu tylomis į visa tai žiūrėti. Man nebuvo baisu kare Ukrainoje, buvo neįtikėtinai apmaudu nuo to, kad nieko negaliu pakeisti. Tačiau man kažkodėl baisu publikuoti šį tekstą savo šalyje, įvardinti tai, ką galvoju, juk čia daugiau negalima sakyti teisybės ir to ką galvoji, čia negalima ginti savo teisių, čia galima tik važiuoti numirti į karą, dėl taip ir nesuformuotų tikslų arba išgyventi negandas dėl laimės ateities valstybėje, kuri nuolatos nuo mūsų kažkodėl bėga ir bėga“, – užbaigė savo tekstą Pavlas, pačioje pabaigoje parašė „Karui ne!!!“.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer