Maištininku ir stereotipų laužytoju vadinamas kunigas Vaidas Vaišvilas – apie kunigų stilių ir nerašytas taisykles

Kunigą Vaidą Vaišvilą žmonės dažniau vadina charizmatišku nei pamaldžiu. Nors penkiolika metų Vaidas gyveno Vilniuje, dabar jis – Druskininkų švč. m. Marijos Škaplierinės bažnyčios kunigas. Savo laisvalaikį jis dažnai leidžia sporto salėje, o žmones stebina tai, kad jis nuolatos nedėvi kunigo drabužių.

Iš Vilniaus į Druskininkus perkeltas kunigas Vaidas Vaišvilas subūrė Šv. Augustino religijos studijų centrą, kuriame renkasi jauni žmonės. Su V. Vaišvilu atėjo ir daugiau naujovių į šį kurortą. Kurorto bažnyčios durys nuo ryto iki vakaro atviros kiekvienam.

Vyras prie smilkstančios cigaretės pasakoja apie jam itin svarbų sportą, kurį laiko būdu apvalyti dvasią, bažnyčioje vyraujančias kunigų „madas“ ir keliones, kurios gyvenime užima labai didelę vietą.

Portale tv3.lt – pokalbis su „maištinguoju“ vadinamu Druskininkų klebonu Vaidu Vaišvilu apie keliones ir didele gyvenimo dalimi tapusį sportą.

Daugelis žmonių jus vadina kunigu maištininku, stereotipų laužytoju. Galbūt dėl to, kad dažnai lankotės sporto salėje. Ar savo pavyzdžiu norite užkrėsti kitus, pakeisti mąstymą?

Man jau nebe 20 metų. Aš turiu savo požiūrį į gyvenimą, savo ritmą, troškimus, kurių neišmuši ir nepakeisi. Tai mano gyvenimo būdas. Tai ne bandymas kažką įkvėpti ar kažką įskiepyti, laužyti sterotipus. Nelaužau aš jokių stereotipų – tiesiog gyvenu savo ritmu ir mano tikslas nėra kažkam bakstelt per pasaulėžiūrą. Kad jaunimas užsikrečia eiti sportuoti yra labai šaunu, gal noras ir motyvacija nedings. Bus kokybiškesnis pats gyvenimas, kai žmogus žinos, kad reikia rūpintis dvasia, kūnu ir aplinka, kurioje gyveni.

Aš pats sportuoti pradėjau jau būdamas 30-ies ir tada patyriau daug psichologinio smurto, streso gyvenime. Pasižiūrėjau į save iš šono ir nusprendžiau, kad reikia viską keisti arba bus pabaiga. Pasižiūrėjau į kai kurias savo kolegas, kurie yra nusiritę, nusigėrę iš nuolatinio streso, pervargimo. Susiradau trenerį, kuris mane pamokė, paskui pats viską perėmiau. Su laiku atėjo drąsa nebekreipti į žmones dėmesio, nes, pamenu, iš pradžių ateidavau į sporto salę ir nepatogiai jausdavausi  galvodamas, kad į mane žiūri „kaip į durnelį“, nes esu kunigas. Visus šitus dalykus reikėjo praeiti. Šiandien labai džiaugiuosi ir net nenoriu, kad būtų kitaip. Sekmadienį net jei išeinu iš bažnyčios pusę vienuolikos, aš noriu nueiti sportuoti.

Džiaugiuosi radęs ir sportininkų draugų, su kuriais gali eiti sportuoti net ir naktį. Negaliu namuose sėdėti ant sofutės ir žiūrėti televizorių. Sporto salėje savo mintis praskaidrinu ir viduje jaučiuosi švaresnis nuo visos rutinos ir purvo, kurį tenka sugerti. Visus išguosti, išbučiuoti ir visiems gražių dalykų palinkėti. Supranti, kad ir pats esi tiek daug visko negero sugėręs, kad jei apie viską galvotum, pačiam būtų blogai.

O sportas duoda tvirtumo, vyriškumo, kas yra ir kunigystėje labai svarbu. Būtina jo neprarasti. Net tavo malda tampa visai kitokia, kai skiri laiko savo vidui apvalyti. Kai susitvarkai, jautiesi pilnavertis žmogus ir tada gali su kitais bendrauti pilnavertiškai, o ne jaustis, kad esi visų apdaužytas ir išjuoktas kunigas. Man atrodo, kad niekas kitas žmogaus gyvenime neateis ir neapvalys jo vidaus, psichikos, mąstymo ir širdies švarumo, jei to pats nenorėsi.

Kunigus mes dažniausiai esame pripratę matyti su kunigų drabužiais, todėl net kartais keista pamatyti juos kitaips apsirengusius. Ne visada turite juos dėvėti?

Iš tiesų kai eini apeigas, reikia apsirengti liturginiais, kunigo rūbais. Yra aiškiai nurodyta, kada juos turi rengtis. Skirtingomis progomis reikia rengtis sutaną, kunigo marškinius, albą, kamžą, stulą, arnotą, kapą. Bet čia jau viskas priklauso nuo kokybės. Vieni rūbai turi būti griežtai naudojami apeigų metu, kiti – kai eini pas parapijiečius. Kai eini kalėdoti ar lankyti ligonį, tai normalu, kad jis nori matyti tave kaip kunigą, o ne žmogelį apsirengusį šortais.

Tačiau kiekvieną dieną vaikščioti ar miegoti su kunigo rūbais tikrai nereikia.  (šypteli)

Ar egzistuoja tam tikras kunigų rūbų stilius? Ar galite pasirinkti drabužių dizainus?

Jei kalbame apie pasauliečius kunigus, tai sutana yra sutana. Ji turi būti juoda, su sagom ir balta kolorate. Albai, arnotui ir kamžai yra taikomi tam tikri standartai, o kitas detales padaryti gražiau, iškilmingiau jau yra dizainerio reikalas.

Ar patys galite pasirinkti tas detales?

Liturginių rūbų parduotuvių yra daug – Lenkijoje, Romoje, kur nori. Ten nuvažiuoji, išsirenki ir viskas. Tik pinigus sumokėk. Kunigo reikalas, kaip rengtis. Ar rengtis kokia nors „piguške“, ar rengtis truputį kokybiškesniu drabužiu ir nedaryti gėdos žmonėms. Drabužiai tikrai rodo lygį, skarmalai Bažnyčios įvaizdžio negerina. Bažnytinių rūbų dizainerių tikrai daug ir tie rūbai tikrai nepigūs. Tie, kurie pigūs ir atrodo klaikiai.

Dažnai ir Jūs į mišias apsirengiate dizainerio drabužius?

Man patinka gražūs rūbai. Mane erzina, kai yra kažkas netvarkoj. Pavyzdžiui, prie altoriaus netvarkingai sudėtos gėlės. Yra tokių detalių, kurios man iškart kliūva už akių – altorius turi būti tvarkingas, indai turi būti kokybiški ir švarūs, rūbai taip pat turi būti tinkami. Jei puoši Bažnyčią gėlėmis, jos turi būti puokštėje, o ne tiesiog sumerktos kaip šarvojimo salėje. Bažnyčia tikrai ne šarvojimo salė.

Tai maldos vieta, todėl ir papuošimai turi būti atitinkami. Kai netvarka, aš imu ir susitvarkau pagal save.

Kalbant apie rimtesnius dalykus. Dažnai sakoma, kad kunigo profesija – ribojanti. Ar sutinkate su tuo?

Žmonėms labai patinka klausti apie ribojimus, tačiau aš dažnai nesuprantu, apie ką eina kalba. Kai ateini tarnauti į bendruomenę, turi turėti santykį su žmonėmis, juos mylėti ir jiems tarnauti. Jie turi tapti tavo gyvenimo dalimi – kitaip nieko neišeis, nes kentės ir parapijiečiai, ir pats tu. Žmonėms atrodo, kad mes turime labai daug ribojimų… Iš tiesų tai yra celibatas. Tačiau yra pilna žmonių, kurie gyvena celibate. Manau, kad tie dalykai ir pasirinkimai labai priklauso nuo žmogaus vidinės brandos. O kai pats esi brandus savo viduje ir turi savo būdą, sunku pasakyti, kokie ribojimai turi varžyti.

Minėjote, kad mėgstate keliauti. Kaip dažnai gaunate atostogas ir kur mėgstate keliauti?

Kiekvienas kunigas turi gauti mėnesį atostogų per metus pakeisti aplinką. Kaip tą mėnesį susidėlios – jo reikalas. Mano gyvenime kelionės labai svarbios. Labai dažnai pagalvoju, kad mes pasaulyje gyvename vieną kartą, nes niekada nežinome, kada viskas baigsis – gali net rytoj. Ir per visą savo gyvenimą žmogus net nespėja pažinti pasaulio, kuriame gyvena. Nemato to apvalaus, gražaus pasaulio, kuriame esame vieną kartą. Daugelis mato tik savo kaimą, savo miestelį, Palangą.

Kitos tautos, rasės, kultūros ir žemynai praturtina žmogų. Jei niekur nekeliauji – tavo pasaulėžiūra labai siaura. Turi pamatyti ir suprasti, kad pasaulyje yra žmonių įvairovė ir kad čia gyvena daugybė skirtingų žmonių, kurie nėra niekuo prastesni už mus. Jie taip pat yra laimingi, turi savo istorijas, svajones.

Kas labiausiai įsiminė iš aplankytų vietų?

Aplankiau Aziją, Amerikas, Europą. Tačiau noriu pamatyti viską. Prieš keletą metų mane vežė mintis būti pasaulio piliečiu, gyventi pasaulyje be sienų. Tačiau pagalvojau, kad tai tik iliuzija – nėra pasaulio be sienų. Dabar pasaulyje labai daug jų. Kai pasakai tai, juokingai skamba. Nes to pasaulio, kuris buvo prieš keletą metų, jau nebėra. Jis vėl tapo su sienomis ir be tiltų.

Linkėčiau kiekvienam žmogui turėti savo svajonių ir gyvenimą kurti tokį, kad būtum laimingas ir laisvas savo viduje. Reikia kuo labiau stengtis išnaudoti kiekvieną galimybę pažinti pasaulį.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer