Pavelas Filatjevas žinojo apie galimas pasekmes, jeigu prabils. Buvęs desantininkas taip pat nutuokė, kad už tai gali atsidurti už grotų, suvokė, jog bus vadinamas išdaviku, o buvę kariuomenės draugai jo nenorės matyti akyse. P. Filatjevo motina savo sūnų paragino pasinaudoti proga ir kuo greičiau bėgti iš Rusijos. Bet Pavelas vis tiek išdrįso prabilti, rašo „The Guardian“.
„Šiame kare aš nematau teisingumo ir tiesos“, – kalbėjo jis prie nuošalyje pastatyto kavinės stalelio Maskvos verslo centre. Tai buvo pirmas kartas, kai jis, grįžęs iš karo Ukrainoje, sutiko prisėsti ir asmeniškai pasikalbėti su užsienio žurnalistu.
„Aš nebijau kariauti. Tačiau man reikia pajusti teisingumo jausmą, suvokti, kad tai, ką darau, yra teisinga. Manau, kad dabar viskas žlunga ne tik dėl to, jog valdžios atstovai viską pavogė. Bet ir dėl to, kad mes, rusai, netikime, jog tai, ką darome, yra teisinga“, – kalbėjo jis.
REKLAMA
Dar prieš dvi savaites P. Filatjevas savo socialinio tinklo „VKontakte“ paskyroje paviešino tikrą bombą – kasdienį detalų 141 puslapio apimties aprašymą, kaip jis su desantininkų daliniu buvo pasiųsti iš Krymo gilyn į Ukrainą, įžengė į Chersoną, užėmė jūrų uostą ir netoli Mykolajivo įsitvirtino savo karines pozicijas ilgiau kaip mėnesiui, kaskart vykstant smarkiam artilerijos apšaudymui. Aprašyta ir tai, kaip jis staiga dėl sužeistos akies buvo evakuojamas iš konflikto zonos.
Per tą laiką Pavelas įsitikino, kad jis privalo visuomenei atskleisti tikrąjį rusų pradėtos karinės invazijos Ukrainos teritorijoje absurdą.
„Mes sėdėjome po artilerijos ugnimi ties Mykolajivu. Tuo metu aš jau supratau, kad mes čia darome visiškas nesąmones. Kokio velnio mums reikia šio karo? Ir tą akimirką aš pagalvojau: „Dieve, jei aš išgyvensiu, aš pasistengsiu padaryti viską, kad tai sustabdyčiau“, – kalbėjo rusų karys.
Iš viso P. Filatjevas prie savo prisiminimų iš karo Ukrainoje aprašymo praleido 45 dienas, jis taip pat sulaužė šalyje nusistovėjusį tylos įstatymą, kai net žodis „karas“ viešumoje negali būti vartojamas.
„Aš nebegaliu daugiau tylėti, nors žinau, kad tikriausiai nieko nepakeisiu, ir galbūt pasielgiau kvailai prisidarydamas sau tiek bėdų“, – drebančiais pirštais degdamasis cigaretę kalbėjo P. Filatjevas.
Jo atsiminimai vadinasi ZOV – tai rusų kariuomenės taktinės žymos, paišomos ant kovai naudojamų transporto priemonių. Jos tapo karo palaikymo simboliu Rusijoje. Iki šiol nėra kito detalesnio rusų kario, dalyvavusio Ukrainos invazijoje, pasakojimo. Ištraukos pasirodė nepriklausomoje Rusijos žiniasklaidoje, o P. Filatjevas davė interviu televizijai „Dožd“.
„Labai svarbu, kad bent vienas asmuo pradėjo kalbėti. Tai tarsi atsiverianti Pandoros skrynia“, – pastebėjo žmogaus teisių grupės „Gulagu.net“ vadovas Vladimiras Osečkinas, kuris padėjo P. Filatjevui palikti Rusiją.
Šią savaitę nepriklausomas Rusijos tiriamosios žurnalistikos centras „Važnyje Istorii“ („iStories“), kurį Kremlius uždraudė, paviešino kito rusų kario išpažintį. Jis tiesiogiai prieš kamerą pripažino, kad Ukrainos mieste Andrijivkoje apšaudė ir nužudė civilį gyventoją.
Kryme dislokuotame 56-osios gvardijos oro desantininkų pulke tarnavęs P. Filatjevas atvirai papasakojo apie tai, kaip išsekęs ir prastai apginkluotas rusų dalinys pradėjo puolimą žemyninėje Ukrainos dalyje iškart po raketų lietaus vasario mėnesio pabaigoje be jokių konkrečių žinių apie logistiką ar tikslus, neturėdami jokio supratimo, kam tas karas išvis reikalingas.
„Man prireikė savaičių, kad suvokčiau, jog karas Rusijos teritorijoje išvis nevyksta ir kad mes tiesiog užpuolėme Ukrainą“, – kalbėjo jis.
Vienoje vietoje P. Filatjevas aprašo, kaip plėšrūs oro desantininkai, turėję būti elitiniais rusų kariuomenės kariais, užėmė Chersono jūrų uostą ir nieko nelaukdami pradėjo vogti „kompiuterius ir visus kitus vertingus daiktus, kuriuos ten buvo galima rasti“. Po to išplėšė virtuvę ieškodami maisto.
„Mes kaip laukiniai valgėme viską: avižas, košes, uogienę, medų, kavą… Mums tuo metu jau niekas nerūpėjo, mes jau buvome ties riba. Daugelis mūsų praleido apie mėnesį karo lauke, neturėdami komforto sąlygų, pavyzdžiui, dušo ar normalaus maisto“, – atviravo rusų karys.
„Į kokią laukinę padėtį galima įstumti žmones nepagalvojus apie tai, kad jiems reikia pamiegoti, pavalgyti, nusiprausti. Viskas aplink kėlė bjaurų jausmą, kaip kokie nelaimėliai stengėmės išgyventi“, – aiškino P. Filatjevas.
Pasakodamas P. Filatjevas giliai įtraukė cigaretę, su nerimu apsižvalgė aplink, žiūrėdamas, ar vidurnaktį viename iš Maskvos parkų jo niekas nestebi bei toliau stengėsi prisiminti istorijos detales.
„Suprantu, kad tai užsienio skaitytojams skambės itin brutaliai“. – sakė jis, apibūdindamas savo karo draugo veiksmus, kai šis vogė kompiuterį.
„Bet [karys] žino, kad tai verta daugiau nei vienas jo gaunamas atlyginimas. Ir kas žino, ar jis rytoj bus dar gyvas. Todėl jis paima. Aš nesistengiu pateisinti to, ką jis padarė, bet aš manau, kad yra būtina įvardyti, kodėl žmonės taip elgiasi, jog suprastume, kaip juos galima sustabdyti… Ką žmogus gali padaryti tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis“, – teigė jis.
Pavelas dar ilgai piktinosi dėl to, ką vėliau pavadino kariuomenės „degradacija“, įskaitant pasenusią tarnybinę aprangą, amuniciją bei karinę techniką. Jo teigimu, būtent todėl Ukrainos vykdomų kontratakų metu rusų kariuomenė buvo itin pažeidžiama. Pavyzdžiui, šautuvas, kurį jis gavo prieš karą, buvo aprūdijęs, su nutrūkusiu diržu.
„Mes tiesiog buvome idealus taikinys. Nebuvo aiškaus plano – kaip visada niekas nieko nežinojo“, – rašė jis, kalbėdamas apie karinės kolonos judėjimą link Chersono su pasenusiais ir nešarvuotais UAZ markės sunkvežimiais, kurie kartais staiga sustodavo 20-čiai minučių.
P. Filatjevas pasakoja, kad užsitęsus karinei invazijai jis kartu su savo daliniu apkasuose netoli Mykolajivo praleido beveik mėnesį ir čia turėjo ištverti Ukrainos kariuomenės kontratakas. Būtent apkasuose, sprogus sviediniui, į šalis pasklidęs purvas pataikė P. Filatjevui tiesiai į akį, todėl vėliau tai sukėlė infekciją, dėl kurios jis vos neapako.
Nusivylimas fronto linijose didėjo ir, kaip rašė P. Filatjevas, dalis rusų karių netgi sąmoningai į save pradėjo šaudyti, kad būtų išsiųsti iš mūšio lauko bei gautų 3 mln. rublių (daugiau kaip 49 tūkst. eurų) siekiančią kompensaciją. Be to, minimos ir nuogirdos apie smurtą, vykdomą prieš į nelaisvę paimtus karius, taip pat užsimenama apie karių lavonų darkymą.
Interviu metu P. Filatjevas teigė, kad neva nėra asmeniškai išvydęs prievartos veiksmų, kurie būtų naudojami karo metu. Tačiau jis užsiminė, kad rusų kariuomenėje tvyro begalinis pyktis ir apmaudas, kuris sugriauna Kremliaus propagandos skleidžiamą naratyvą apie palaikymą karinei invazijai Ukrainoje.
„Daugelis žmonių, atliekančių tarnybą kariuomenėje, yra nepatenkinti tuo, kas vyksta: jie piktinasi valdžios atstovais ir savo vadais, jie nepatenkinti Putinu ir jo politika, gynybos ministru, kuris niekuomet netarnavo kariuomenėje“, – atviravo tarnybą rusų kariuomenėje atlikęs asmuo.
Po to, kai P. Filatjevas pasirodė viešumoje, jo dalinys nutraukė visus ryšius. Tačiau Pavelas tiki, kad 20 proc. rusų karių vis tiek pritaria jo vykdomiems protesto veiksmams, be to, daugelis jų privačių pokalbių metu nenoriai pripažįsta jaučiantys pagarbą ukrainiečių patriotizmui, kai jie beatodairiškai gina savo šalį, bei piktinasi dėl Kremliaus elgesio su savo šalies kariais.
„Čia niekas negydo sužeistų veteranų“, – vienu metu pasakė jis.
P. Filatjevo teigimu, karo ligoninėse jis išvydo pasipiktinusius rusų karius, įskaitant sužeistus laivo „Moskva“ jūreivius, kai balandžio mėnesį po ukrainiečių smūgio raketa kreiseris nuskendo. Pamena ir rėkiantį aukšto rango karininką, kuris liepia žūtbūt palikti patalpas. ZOV tekste Pavelas taip pat rašo, kad „yra daugybė žuvusiųjų, kurių giminaičiams nėra išmokamos kompensacijos“. Tokiu būdu P. Filatjevas tarsi patvirtina žiniasklaidos pranešimus apie sužeistus rusų karius mūšio lauke, kurie mėnesių mėnesius laukia, kol bus pervestos išmokos.
Pagrindinis P. Filatjevo planas buvo paviešinti savo prisiminimus iš karo fronto, o galiausiai iškart atsidurti policijoje. Tačiau aktyvistas V. Osečkinas jam pasiūlė tai gerai apsvarstyti ir ne sykį pasiūlė kuo greičiau bėgti iš Rusijos. Iki šiol Pavelas priešinosi idėjai palikti Rusiją.
„Išvykstu, atkeliauju į Ameriką ir kas aš ten toks esu? Ką aš privalau daryti? Jeigu aš net esu nereikalingas savo valstybei, tai kam manęs ten reikės?“ – klausė jis.
Dėl šios priežasties dvi savaites P. Filatjevas naktis praleisdavo vis skirtinguose viešbučiuose su savimi turėdamas tik sunkią juodą kuprinę. Tokiu būdu jie siekė būti vienu žingsniu priekyje nei policija. Tačiau Pavelas pripažįsta, kad norint, surasti jį nebūtų sudėtinga.
„The Guardian“ naujienų portalo žurnalistai neturėjo galimybės nešališkai patikrinti rusų kario istorijos detalių, tačiau P. Filatjevas pateikė dokumentus ir nuotraukas, iš kurių matyti, kad jis išties priklausė Kryme dislokuotam 56-ojo oro desantininkų pulkui, kad dėl akies sužeidimo, kurį patyrė „atlikdamas specialiąją operaciją Ukrainoje“, balandžio mėnesį buvo atsidūręs ligoninėje ir kad prieš paviešindamas savo prisiminimus išsiuntė skundą Kremliaus atstovams dėl karinės invazijos Ukrainoje.
Senose fotografijose P. Filatjevas, būdamas paauglys, užfiksuotas apsirengęs „telniašką“ (tradicinius jūreivių marškinėlius) ir stovintis prie kitų karių. Yra ir fotografijų, kur jis desantininkų mokymų metu yra pakibęs ant karuselės. Būdamas kiek vyresnio amžiaus, Pavelas, dar prieš prasidedant karui Ukrainoje, su ginklu, švariai nusiskutęs ir apsirengęs karinę aprangą, pozavo Kryme.
34 metų P. Filatjevas gimė pietiniame Volgodonsko mieste, kariškių šeimoje, o, įžengęs į trečiąją dešimtį, didžiąją gyvenimo dalį praleido rusų kariuomenėje. Po to, kai 2000 m. pabaigoje jis sugrįžo iš Čečėnijos, kur atliko karinę tarnybą, Pavelas beveik dešimtmetį treniravo arklius, priklausančius mėsos gamybos bendrovės „Miratorg“ atstovams, taip pat šią paslaugą suteikdavo kitiems pasiturintiems įmonės klientams. Tačiau 2021 m. dėl, jo teigimu, finansinių priežasčių jis vėl sugrįžo į karinę tarnybą.
Dabar vyriškis gerokai pasikeitė. Nors P. Filatjevas yra iškalbingas ir tvirto stoto, tačiau stresas, patirtas kare, padarė savo. Jo persigandusius skruostus dengia dviejų savaičių senumo, blogai nuskusta barzda, Pavelas negali aiškiai matyti savo dešiniąja akimi, kuri buvo sužeista. Pavelas karčiai nusijuokia, kad dėl rusų kariuomenės veiksmų jis priverstas skųstis užsienio žurnalistui, kuris „ateina pasikalbėti su tavimi kaip kunigas prie alaus bokalo“.
„Yra sakoma, kad vieniems tai didvyriškumas, o kitiems – tikrų tikriausia klaida. Dabar yra 21 amžius: mes pradėjome šį idiotišką karą ir vėl kviečiame karius atlikti žygdarbius, aukoti savo gyvybes. Taigi kokia problema – ar mes dėl to nemirštame?“ – klausė Pavelas.
Labiausiai P. Filatjevas stebėjosi, kodėl jis vis dar yra laisvėje, mat Pavelui jau teko girdėti, kad jo karinio dalinio kolegos jį ruošiasi laikyti dezertyru. Dėl tokių kaltinimų vyrui gali tekti praleisti ilgus metus už grotų. Tačiau kol kas nieko neįvyko.
„Aš negaliu suprasti, kodėl jie vis dar manęs nesulaikė. Pasakiau daug daugiau dalykų nei kas nors kitas per pastaruosius 6 mėnesius. Galbūt jie nesuvokia, ką su manimi daryti“, – Maskvos traukinių stotyje susitikimo metu kalbėjo P. Filatjevas.
Tai yra paslaptis, kurios jis galbūt niekada neišsiaiškins. P. Filatjevas galiausiai iš Rusijos išskrido nežinomu maršrutu. Tai jis padarė kažkuriuo metu vieną šeštadienio vakarą, kai ieškojo nakvynės namų, kur galėtų pernakvoti. Po dviejų dienų V. Osečkinas paskelbė žinią, kad P. Filatjevui pavyko pabėgti iš Rusijos prieš pat jo suėmimą. Iki šiol nėra žinoma, ar jam buvo pareikšti oficialūs kaltinimai nusižengus Rusijos įstatymams.
„Kodėl aš turėčiau palikti savo šalį vien dėl to, kad sakau tiesą? Į ką tie šunsnukiai pavertė mūsų šalies kariuomenę. Aš esu emociškai sukrėstas, kad privalau bėgti iš savo valstybės“, – „Telegram“ socialinėje platformoje rašė Pavelas.
P. Filatjevas yra vienas iš nedaugelio rusų karių, kurie viešai prabilo apie karinę invaziją Ukrainoje, nors ne vieną mėnesį kankinosi svarstydamas, kaip tai padaryti nepažeidžiant karinės tarnybos nuostatų.
„Žmonės manęs klausia, kodėl aš savo ginklo nenumečiau lauk. Aš pasisakau prieš šį karą, tačiau nesu generolas, gynybos ministras ar Putinas – nežinau, kaip tai sustabdyti. Nieko nebūčiau pakeitęs, jeigu staiga tapčiau bailiu, jei numesčiau ginklą ir palikčiau savo bendražygius“, – kalbėjo P. Filatjevas.
Sėdėdamas judrioje Maskvos gatvėje galbūt jau paskutinį kartą, Pavelas tąkart pasakė, kad jis viliasi, jog, nuvilnijus protesto akcijoms, kaip ir Vietnamo karo metu, visa ši situacija galiausiai baigsis. Tačiau dabar, jo teigimu, kol kas tai yra tolimas tikslas.
„Nerimauju, kas nutiks toliau. Kokia kaina mes už tai sumokėsime? Kas liks mūsų šalyje? Sau sakiau, kad tai yra asmeninė tragedija, nes kuo mes patapome? Kaip ši situacija gali dar pablogėti?“ – kalbėjo P. Filatjevas, galvoje suvokdamas, kad Rusija, nepaisant tragiškų pasekmių, vis tiek bando pasiekti pergalę Ukrainoje.
