Gegužės mėn. pradžioje Stambule (Turkija) vykusiose derybose Rusijos delegacija pareiškė esanti pasirengusi kovoti tiek, „kiek reikės“ ir atmetė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pasiūlymą dėl ugnies nutraukimo. Leidinys „The Insider“ kelia klausimą, kodėl Ukraina, taip pat kaip ir Rusija, turėtų stiprinti savo ginkluotąsias pajėgas, į savo gretas priimdama daugiau užsienio kovotojų?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bando įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad jis gali derėtis iš stiprios pozicijos, teigdamas, kad laikas yra jo pusėje.
V. Putinas teigia, kad Rusijos pajėgos žengia į priekį ir kad Rusija turi daugiau žmogiškųjų išteklių – tiek dėl didesnio šalies gyventojų skaičiaus, tiek dėl didelio Šiaurės Korėjos karių skaičiaus fronto linijose.
Tuo tarpu šiuo metu Ukrainos kariuomenėje tarnauja tik keli tūkstančiai užsieniečių – žymiai mažiau nei daugelyje ankstesnių konfliktų.
Šis trūkumas kyla ne tik dėl Ukrainos vidaus teisinių apribojimų, bet ir dėl sąmoningos Ukrainos sąjungininkų politikos, kurie, nepaisydami Rusijos propagandos, iš tikrųjų atkalbinėjo savo piliečius nuo dalyvavimo kare.
Kiek užsieniečių kovoja už Ukrainą?
Užsieniečiai dalyvauja Ukrainos kariniuose veiksmuose nuo 2014 m., nors konflikto pradžioje dauguma užsienio kovotojų rėmė prorusiškus separatistus Donecke ir Luhanske.
Iš daugiau nei 17 tūkst. užsienio kovotojų, aktyviai dalyvavusių nuo 2014 iki 2019 m., mažiau nei 4 tūkst. buvo Ukrainos pusėje, tarp jų – apie 3 tūkst. Rusijos piliečių.
2022 m. vasario 27 d., vos kelios dienas po to, kai Rusija įvykdė visapusišką invaziją, Ukraina pradėjo verbavimą į savo teritorinės gynybos pajėgų Tarptautinį legioną.
Ukrainos pareigūnai iš pradžių teigė, kad užsiregistravo 20 tūkst. savanorių iš daugiau nei 50 šalių. Iš tikrųjų, nepriklausomi šaltiniai apskaičiavo, kad iki 2023 m. kovose aktyviai dalyvavo tik 1,5 tūkst. arba 2 tūkst. savanorių.
Legioną netrukus ištiko organizaciniai ir logistiniai sunkumai, įskaitant vadovavimo, aprūpinimo ir atlyginimų problemas.
Užsienio savanoriai gauna tokį patį atlyginimą kaip ir Ukrainos kariai: 20 tūkst. grivinų (apie 421 eurą) per mėnesį ne kovos zonose, 50 tūkst. grivinų (apie 1053 eurų) kovos zonose ir iki 120 tūkst. grivinų (apie 2,5 tūkst. eurų) už tarnybą fronto linijoje.
Sutartys paprastai sudaromos šešiems mėnesiams, po kurių užsienio savanoriai gali laisvai palikti tarnybą, jei to pageidauja.
Pastaraisiais mėnesiais Tarptautinis legionas ir su juo susiję daliniai iš esmės pasitraukė iš aktyvių kovų. Dabar naujų narių verbavimu užsiima specialios brigados, priklausančios Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir Nacionalinei gvardijai.
Ukrainos ir Vakarų žiniasklaidos pranešimai rodo, kad užsienio karių šiuose daliniuose yra tik apie keliasdešimt (ypač jei neatsižvelgiama į naujokus iš posovietinių valstybių).
Užsienio karių skaičiaus ribotumą netiesiogiai patvirtina palyginti nedidelis viešų nekrologų skaičius. Pagal apytikslius rusų atviros informacijos šaltinių (OSINT) svetainės „LostArmour“ duomenis, nuo karo pradžios žuvo mažiau nei 750 užsienio savanorių.
Tuo pačiu metu Rusijos gynybos ministerija komunikuoja apie kur kas didesnį užsienio karių dalyvavimą kare Ukrainos pusėje.
Naujausiame pranešime šiuo klausimu, paskelbtame 2024 m. kovo mėn., ministerija teigė, kad buvo 13387 „samdiniai“ – tariamai suskaičiuota tiksliai iki paskutinio asmens – ir teigė, kad 5962 iš jų buvo „likviduoti“.
Pažymėtina, kad Rusijos gynybos ministerija nepaminėjo dviejų didžiausių grupių tarp vadinamųjų „samdinių“, kovojančių už Ukrainą: Rusijos ir Baltarusijos piliečių.
Ministerijos skaičiai ne tik prieštarauja nepriklausomiems šaltiniams, bet ir neatitinka Rusijos Tyrimų komiteto duomenų.
2025 m. gegužės pradžioje Rusijos Tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas pareiškė, kad už Ukrainą kovoja 9,9 tūkst. „užsienio samdinių“, o didžiausi kontingentai tariamai atvyko iš JAV (816), Kanados (719), Gruzijos (712) ir Jungtinės Karalystės (694).
Rusijos Tyrimų komitetas užbaigė 127 baudžiamąsias bylas, susijusias su vadinamąja samdinių veikla, ir nuteisė 97 asmenis: 42 iš Gruzijos, 13 iš JAV, 10 iš Latvijos ir po keturis iš Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos.
Keista, kad Lenkija, kuri pagal Rusijos gynybos ministerijos statistinius duomenis yra didžiausia samdinių tiekėja, Tyrimų komiteto ataskaitoje visiškai neminima.
Vis dėlto net ir Rusijos perdėti skaičiavimai rodo, kad užsienio kovotojai vaidina palyginti nedidelį vaidmenį tarp maždaug milijono Ukrainos saugumo pajėgų narių.
Kodėl užsienio savanorių yra tiek mažai?
Šiandien už Ukrainą kovoja kur kas mažiau užsieniečių nei ankstesniuose panašaus masto konfliktuose. Ispanijos pilietinio karo (1936–1939 m.) metu socialistinei vyriausybei tarptautinėse brigadose kovojo daugiau kaip 30 tūkst. žmonių iš daugiau nei 50 šalių.
Šių savanorių verbavimą, mokymą ir logistiką rėmė ir organizavo Sovietų Sąjunga. Priešingoje pusėje buvo daug didesnės ekspedicinės pajėgos iš fašistinės Vokietijos ir Italijos, taip pat oficialiai laikomos „savanoriais“.
Trumpame, bet intensyviame Žiemos kare, kuris truko nuo 1939 m. lapkričio iki 1940 m. kovo, Suomija sugebėjo pritraukti daugiau nei 10 tūkst. užsienio savanorių, daugiausia iš Švedijos ir Danijos, ir gavo kelis kartus daugiau paraiškų.
Jungtinėje Karalystėje buvo sudarytas specialus komitetas, siekiantis palengvinti savanorių verbavimą Suomijai, nepaisant to, kad 1870 m. Užsienio karo tarnybos įstatymas draudė Jungtinės Karalystės piliečiams kovoti užsienyje prieš valstybę, su kuria karališkoji šeima nebuvo karo būsenoje).
1940 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė išleido specialų leidimą, leidžiantį komitetui veikti.
Net 2010 m. viduryje Islamo valstybės verbuotojai buvo sėkmingesni nei Ukrainos vyriausybė pritraukiant Europos savanorius.
Pagal kai kuriuos apskaičiavimus, apie 5 tūkst. asmenų iš ES šalių – daugiausia iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Belgijos – kovojo už islamistų grupuotę Sirijoje ir Irake. Vėliau daugelis grįžo namo ir tapo rimtu rūpesčiu teisėsaugos institucijoms.
Net 2010-ųjų viduryje Islamo valstybės verbuotojai buvo sėkmingesni už Ukrainos vyriausybę pritraukiant Europos savanorius.
Nė vienas Kyjivo Vakarų sąjungininkas nepradėjo organizuotos Ukrainos kariuomenės verbavimo kampanijos. Vienintelė dalinė išimtis yra vadinamasis „Ukrainos legionas“ Lenkijoje, tačiau jis skirtas Ukrainos piliečiams, o ne lenkams.
Ukrainoje tebėra ir teisinių kliūčių. Užsieniečiams buvo leista tarnauti Ukrainos kariuomenėje tik nuo 2024 m. rudens, o bet kuris užsienietis, norintis stoti į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, Nacionalinę gvardiją ar Valstybinę specialiąją transporto tarnybą, taip pat turi praeiti sudėtingą atrankos procesą, kurio metu jie tikrinami poligrafu.
Ukraina vargu ar pakartos Rusijos Šiaurės Korėjos pajėgų panaudojimą, kurios atliko plačiai paviešintą svarbų vaidmenį Maskvos pastangose išstumti Ukrainos pajėgas iš Kursko srities.
Pchenjanas nusiuntė gerai koordinuotus ir visiškai parengtus savo reguliariosios kariuomenės dalinius su savo karininkais, kurie nuo pat pirmos dienos buvo pasirengę veikti kaip koviniai daliniai.
Akivaizdu, kad nė viena Vakarų sąjungininkė nėra pasirengusi siųsti savo karių – net ir nominaliai „savanorių“ pavadinimu – dėl vidaus politinių rizikų ir tiesioginės konfrontacijos su Rusija grėsmės.
Kaip Vakarai reaguoja į savanorių verbavimą?
Jau 2022 m. kovo mėn. Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Italijos, Ispanijos ir Liuksemburgo teisingumo ministrai paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame ragino savo piliečius nestoti į Ukrainos tarptautinį legioną.
Nuo tada Vakarų politikos ekspertai toliau skelbia analitinius straipsnius, kuriuose įspėja apie galimus pavojus, kylančius dėl užsieniečių, kovojančių už Ukrainą.
Tokių asmenų grįžimas į savo šalis plačiai vertinamas kaip rimta grėsmė saugumui, o daugelis tiesiogiai, nors ir abejotinai, lygina tai su Islamo valstybės kovotojų grįžimu iš Artimųjų Rytų.
Kai kurių pranešimų duomenimis, nemaža dalis į Ukrainą vykstančių savanorių yra susiję su įvairiomis ekstremistinėmis ideologijomis.
Net jei šie nuogąstavimai yra perdėti, didelio masto dalyvavimas užsienio konfliktuose paprastai skatina kurti neoficialius kovose užgrūdintų asmenų, turinčių bendras vertybes, tinklus, kurie gali išsivystyti į nusikalstamas organizacijas ar paramilitarines politines grupuotes.
Šis modelis pastebimas tarp Rusijos veteranų, dalyvavusių posovietiniuose konfliktuose, kurie vėliau tapo pagrindiniais separatizmo židiniais Rytų Ukrainoje, taip pat samdinių grupuotės „Wagner“ nariais.
Europos kontekste ekspertai dažnai nurodo Vokietijos neonacistus, kurie kartu su Kroatijos pajėgomis kovojo per Jugoslavijos karus 1990 m. ir vėliau grįžo į Vokietiją, kur įkūrė kraštutinių dešiniųjų grupuotes, užsiimančias ginklų kontrabandą iš Balkanų.
Sunku pasakyti, ar tokie nuogąstavimai yra pagrįsti. Net jei verbavimas apsiribotų Europa ir Šiaurės Amerika ir net jei savanorių susirinkdavo daug – tarkim, nuo 200 tūkst. iki 300 tūkst. – tai vis tiek sudarytų tik nedidelę dalį iš beveik milijardo tuose regionuose gyvenančių žmonių ir tikriausiai neturėtų jokio pastebimo poveikio vietos nusikalstamumo lygiui.
Bet kuriuo atveju nė viena Ukrainos sąjungininkė šalis nesiėmė organizuotų veiksmų savanoriams verbuoti. Iš tiesų, daugelyje šių šalių galiojantys teisės aktai aiškiai draudžia piliečiams dalyvauti ginkluotuose konfliktuose užsienyje, ir karas Ukrainoje nėra išimtis.
Nė viena Ukrainos sąjungininkė šalis nesiėmė organizuotų veiksmų savanoriams verbuoti.
2022 m. vasario mėn. tuometinė Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministrė Liz Truss viešai parėmė piliečius, norinčius vykti į Ukrainą kovoti su Rusija.
Tačiau jos pareiškimai sulaukė greitos neigiamos reakcijos, kur kritikai nurodė minėtą 1870 m. Jungtinės Karalystės Užsienio kariuomenės įtraukimo į karo tarnybą įstatymą.
Daugelyje kitų šalių norint įstoti į užsienio kariuomenę, įskaitant Ukrainos, reikia atlikti sudėtingą teisinę procedūrą, panašią į specialios licencijos gavimą.
Pavyzdžiui, Čekijoje tokį prašymą turi asmeniškai patvirtinti prezidentas. Nuo Rusijos visapusiško įsiveržimo pradžios iki 2024 m. lapkričio mėn. valdžios institucijos gavo 181 tokį prašymą, iš kurių buvo patvirtinta tik 60.
Be leidimo į Ukrainą išvykę asmenys vėliau turi prašyti prezidento ir ministro pirmininko malonės – „atleidimo“.
Iki šiol užsienio savanorių, įstojusių į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, baudžiamasis persekiojimas yra retas, o deportacijos į Rusiją – dar retesnės.
