Lietuvos pajūris ir čeburekai yra du neatsiejami dalykai. Turbūt visi iš vaikystės laikų prisimena, kuomet girdėdavo šūkaujančius čeburekų pardavėjus, vaikščiojant pliažuose. Čeburekų pajūryje rasti galima ir dabar, tačiau keičiantis laikams, šiek tiek pasikeitė ir jie bei…gerokai padidėjo.
Auksė Keciorytė ir Emilis Poškevičius yra šio pasikeitimo pradininkai. Pora įkūrė restobarą „HD“, esantį Šventojoje/Palangoje, Ošupio take, kuriame pardavinėja tokio dydžio čeburekus, kad klientai juos gavę net išsižioja, o prie restorano durų būriuojasi eilės žmonių, norinčių pamatyti ir paskanauti šios naujienos.
Sukūrė unikalų produktą
Auksė su Emiliu ne tik įkūrė restoraną, tačiau jame ir dirba. Ko tik netenka per dieną jiems daryti: dirba padavėjais, barmenais, padeda virtuvei, atveža prekes – visų galų meistrai.
Tiesa, restoranas įsikūrė visai neseniai – šių metų gegužės mėnesį, tačiau verslas taip įsisuko, kad naujakuriams pavydėti jau gali net senieji ir ilgus metus maistą tiekiantys restoranai.
Taigi, kokia yra jų paslaptis? Kaip jiems pavyko sukurti tokį sėkmingą verslą? Emilio nuomone, jie sukūrė unikalų produktą, kurio aplinkui daugiau nėra, o taip pat jau spėjo užsitarnauti ir nuolatinių klientų, kurie grįžta ten kasdien. Kai kurie užsuka paskanauti net 3 kartus per dieną ir jau yra tapę draugais.
„HD“ restobaro klientai yra dviratininkai arba žmonės, kurie nori užsukti pavalgyti prieš eidami prie jūros, taigi, tokiems klientams reikia greičio, tačiau šiuo metu restoranas to pasiūlyti negali, mat susidaro labai didelės eilės žmonių. Kartais staliukų tenka palaukti ir 1 valandą ar 2.
„Žinoma, nuo tokio krūvio pavargstame, tačiau tuo pačiu ir labai džiaugiamės. Mūsų personalas labai draugiškas, padedame vieni kitiems. Tačiau turime riboto dydžio virtuvę, o kadangi tešlą gaminame patys, mėsą prieskoniuojame taip pat vietoje, lieka daug nepatenkintų žmonių, kodėl taip ilgai nepriimame užsakymų.
Dabar sugalvojome tokią sistemą, kad nepriimame užsakymų telefonu ar išsinešimui – priimame užsakymų tiek, kiek turime staliukų, o tada jau klientų pasirinkimas: norės valgyti vietoje ar norės išsinešti. Taip sumažėja eilė ir žmonės greičiau gauna maistą“, – pasidalino Auksė.
Na, o kol klientai laukia savo eilės, jei lyja savininkai pastato ir skėčius, stengiasi, kad visiems būtų gerai, o žmonės maloniai palaukia.
Idėja galvoje sukosi 20 metų
Kodėl būtent dideli čeburekai? Kaip pora sugalvojo šį verslą? Emilis tikina, jog apie tai, kad pajūryje reikia pardavinėti didelius čeburekus jis galvojo ilgą laiką.
„Kažkada senais laikais, Meilės alėjoje būdavo čeburekinė, kur žmonės eilėje laukdavo net ir po pusę dienos. Tuo metu dar buvau mažas, tačiau vis dar prisimenu legendinę čeburekinę. Ši idėja galvoje sukosi 20 metų ir pagaliau tai yra įgyvendinta“, – džiaugiasi Emilis.
Įdomu, kaip reaguoja klientai, ant savo staliuko sulaukę beveik 40 centimetrų čebureko? Auksė šypteli ir atsako, jog jos linksmiausia darbo dalis yra pamatyti klientų veido išraiškas, kai atneša užsakymą:
„Visi labai nustemba, juokiasi, būna ir išsižioja, nebežino, ką daryti. Viena moteris klausė, galbūt čia porcija 4 žmonėms?“
Emilis paantrina Auksei, prisimindamas istoriją, kaip vienas klientas norėjo užsisakyti net du čeburekus vienu metu, tačiau Emilis bandė įtikinti, kad jam tikrai užteks ir vieno, o jei ne – visada gali užsisakyti ir antrą.
„Klientas į mane pasižiūrėjo ir sako: „ar tu juokauji? Nenusišnekėk, aš žinau, kaip atrodo čeburekai.“ Kai atnešiau jam užsakymą, jis pasakė, kad mes išsityčiojome iš čeburekų. Labai skirtingai žmonės reaguoja“, – papasakojo vyras.
Vienas klientas yra net gi atsinešęs metrą, kad pamatuotų, kokio dydžio yra čeburekas. Taigi išmatavo, kad jų dydis ne 30 centimetrų, o net 37, todėl ir kaina atitinkama čeburekų dydžiui – 8 eurai.
Laimi klasikiniai čeburekai
Sunku net įsivaizduoti, kaip valgyti tokio dydžio čebureką, tačiau Emilis su Aukse viską yra apgalvoję ir turi ne vieną pasirinkimą. Klientams jie atneša ir vienkartines pirštines, kad šie neišsiteptų rankų ir įrankius.
Rekomenduojama valgyti rankomis ir plėšyti, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus norų. Emilis pastebėjo tendenciją, jog vyresnio amžiaus žmonės yra įpratę valgyti su įrankiais, o jaunesni net apsidžiaugia pamatę pirštines.
„Vaikams yra didžiausia atrakcija, kai atnešame pirštines ir jie tas dideles pirštines ant savo mažų rankyčių užsideda ir skanauja čebureku“, – pasakoja Auksė.
Klientai gali pasirinkti iš keleto variantų, kokio čebureko jie nori. Yra su kiauliena, su kiauliena ir sūriu, su jautiena, su jautiena ir sūriu bei su varške ir špinatais. Čeburekai su jautiena yra šiek tiek aštresni.
Tačiau dažniausiai laimi čeburekai su kiauliena. Žmonės vis tik nori klasikos. Mėsos juose taip pat galima rasti daug. Auksė pripažįsta, kad pati niekada nėra suvalgiusi viso čebureko, o per visą laiką rekordas yra iš karto suvalgyti du, kurį padarė vienas klientas.
Be čeburekų restorane galima užsisakyti ir naminį vištienos sultinį, kurį jie kas rytą gamina patys. Taip pat rankų darbo mažų koldūnų, įvairių užkandžių: alyvuogių, bulvyčių, batatų, sūrio spurgyčių, svogūnų žiedų, duonos su sūriu, tačiau juos užsako retai – visi nori paragauti garsiųjų čeburekų.
O pabaigai Auksė papasakojo kas vyksta restorane paskutinį pusvalandį iki užsidarymo. Klientų būna iki pat darbo pabaigos ir jie būna įspėti, kad greičiausiai jiems neapsimoka laukti, nes užsisakyti nebespės. Tačiau padavėjai stengiasi priimti kuo daugiau užsakymų, bėga prie žmonių, sako, kad turi minutę užsisakyti, todėl klientai labai skuba pasakyti, ko jie nori.
„Tas paskutinis pusvalandis iš šono labai juokingai atrodo. Yra pasitaikiusi situacija, kai žmonės prie gretimų staliukų susikooperavo ir vieni klientai mums bendrai užsakė čeburekų ir kitam staliukui, kad nei vienas neliktų alkanas“, – šypsosi Auksė.
