„Jei į didelį indą sudėsime teatro, kino ir televizijos aktorės, dainininkės ir akordeonistės, septynių knygų autorės, puikios kulinarės, žvejės, keliautojos, mylinčios mamos ir žmonos patirtis, įpiltume ten kelis šimtus gramų aistros, pabarstytume gerumo, įmestume šiek tiek pasiutimo ir viską pakaitintume ant kaitrios meilės ugnies tiek, kiek metų čia susirinkome švęsti, išeitų Nijolė Narmontaitė“, – štai tokį žavingą patiekalą vakar ant „Vaidilos“ teatro scenos išvirė operos solistas Liudas Mikalauskas.
Geras N. Narmontaitės bičiulis, dainininkas L. Mikalauskas buvo pakviestas vesti jubiliejinį aktorės vakarą, kurį surengė festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės paramos fondas.
Fondo tikslas – prisiminti Lietuvos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius.
Jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes, scenos primadonas – Marią Callas ir Marlenę Dietrich.
Stilinga šviesių plaukų šukuosena, raudonos lūpos ir elegantiška, tviskanti juoda suknia, kurią specialiai šiai progai pasiuvo drabužių dizaineris Egidijus Rainys.
„Esate talentinga, energinga ir nuoširdi Lietuvos kultūros padangės žvaigždė, kurios šviesa praturtina ir šalia esančius“, – tokius Lietuvos ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimo žodžius N. Narmontaitei perdavė premjerės patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė.
„Dar tokiame gausiame žmonių būryje nesu šventusi nė vieno savo gimtadienio, čia susirinko mano brangiausi, artimiausi draugai, dar daugiau žmonių prie mūsų prisijungs prie televizorių ekranų, – susirinkusiesiems dėkojo aktorė N. Narmontaitė, priminusi, kad jos laimės skaičius yra septyni. – Kiekviena savaitės diena, kurių yra septynios, man yra tarsi septyni pasaulio stebuklai – vis kitokia. Septynios muzikos natos man padeda išreikšti jausmus, žvelgdama į septynių spalvų vaivorykštę, negaliu atsigėrėti gamtos grožiu. Net jei kalbame apie amžių, vyrai gal to nežino, bet mes, moterys, turime septynis gyvenimo etapus – būname kūdikiais, mergaitėmis, merginomis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis. Ir mano laimingos vaikystės miestas – Telšiai – stovi ant septynių kalvų, štai, sėdi bičiuliai telšiečiai, kartu su jais ir mano vaikystės draugės.“
„Nijolė yra mūsų miesto pasididžiavimas, užkietėjusi žemaičių kultūros puoselėtoja“, – gerų žodžių kraštietei negailėjo prie šventės organizavimo prisidėjęs „Žemaitijos pieno“ generalinis direktorius Robertas Pažemeckas, o Nijolė svečius prajuokino priminusi kolegos aktoriaus Adolfo Večerskio frazę, paaiškinančią, kodėl Nijolei taip lengva apsiverkti kino ar serialo filmavimo aikštelėje: „Taigi, tu pagalvoji apie savo metus!“
Ant scenos nuskambėjo ir daugiau smagių prisiminimų, kuriuos pasakojo aktoriai, Nijolės pirmoji dėstytoja Judita Ušinskaitė ir kolegos iš Šiaulių dramos ir Kauno dramos teatrų.
Svečiai kartu dainavo mėgstamo aktorės personažo – Pepės Ilgakojinės dainelę, lingavo pagal L. Mikalausko ir Egidijaus Bavikino atliekamą Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“ ir iki ašarų kvatojo išgirdę, kaip žemaitiškai su močiute Nijole kalba Tenerifėje gyvenanti aktorės anūkė Kamilė.
„Užaugau teatro užkulisiuose, daug laiko praleidau teatre, mačiau tavo kuriamus personažus, skirtingas emocijas, kurios leido man užaugti savimi pasitikinčiu žmogumi. Dėkoju tau už meilę ir visišką palaikymą“, – scenoje susijaudinęs kalbėjo aktorės sūnus Simonas Sabonaitis, į šventę atvykęs su žmona Daiva.
Ne mažiau jaudulio scenoje išgyveno ir Nijolės vyras Paulius Kovas.
Parklupęs ant kelių, jis pažadėjo visiems žmonos prašymams sakyti „taip“.
„Prieš penkiolika metų pasakei man „taip“, niekada daugiau nesi pasakiusi „ne“. Dabar mano eilė tau pažadėti, ar sutinki?“ – paklausė Paulius ir vos nepamiršo įteikti jubiliatei savo dovanos – bilietų į Atėnus, į neseniai šiame mieste atidarytą Marios Callas muziejų.
Vidos Ramaškienės paramos fondas tęs savo veiklą ir dar šiais metais surengs vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams.
