Sultana – 24-erių blondinė su silikonu patobulintomis lūpomis – pritūpia, kad galėtų iš dėklo išimti savo „American Barret“ snaiperio šautuvą. „Mano gyvenimo meilė“, – ištarė ji, pastatydama ginklą į šaudymo padėtį.
Už jos nugaros stovintis barzdotas instruktorius išrėkia instrukcijas: „Trys taikiniai. Už 186 metrų. Šauti su tikslu nužudyti.“ Sultana atsigula, pasitaiso savo į kasą supintus plaukus. Pasigirsta trys šūviai. Kulkos į taikinį pataiko colių tikslumu. Jos tai nenustebina: „Kai žudai, tau turi būti velniop. Ir man velniop.“
Sultana (šį slapyvardį ji pasirinko dėl savo meilės turkiškoms muilo operoms) yra viena iš trijų šaulių, kurias Ukrainos specialiosios pajėgos atrinko į pažangius snaiperių mokymus, vykstančius vakarinės šalies dalies miškuose, rašo „The Economist“.
Kaip ir jos kolegės „Feniksė“ (nesunaikinama, kaip ir šis paukštis) bei „Oksana“ (kartą ją taip pavadino kurjeris ir ši pravardė jai patiko), Sultana pasižymėjo dar būdama teritorinės gynybos pajėgų karė-savanorė. Tačiau reikalavimai Ukrainos fronto linijose, kur dominuoja vyrai, bus daug griežtesni. Todėl pirmasis jų prisitaikymo etapas vyksta miške.
Snaiperių mokymus surengė nekalbus vadovaujantis karininkas, slapyvardžiu „Pavaduotojas“ – tai vienintelė biografinė detalė, kurią jis sutiko atskleisti. Be šaudymo pratybų, Pavaduotojas taip pat moko moteris apie taktikas, balistiką ir judėjimą. Įprastomis aplinkybėmis, tokie mokymai truktų pusantrų metų. Tačiau Ukrainoje, kur gyvenimo ir mirties ciklai dabar vyksta daug greičiau, moterys į mūšio lauką turės būti dislokuotos per kelias savaites. Pirmiausia jos vyks į šalies šiaurę, prie sienos su Baltarusija, iš kur Rusijos pajėgos gali pradėti savo antrąją ataką prieš Kyjivą.
Pavaduotojas pripažįsta, pirma skeptiškai vertinęs moterų snaiperių rengimo idėją. Bet dabar jis tiki, kad jos šiai profesijai tinka labiau nei vyrai. Pasak jo, moterys yra lengvesnės ir vikresnės, o tai leidžia joms atsitraukti nesukeliant jokio garso. Jos taip pat yra „kantresnės“ ir nelikusios nepagrįstai rizikuoti. Tačiau jį galutinai įtikino tai, kaip moterys atlaiko alinantį karinį išgyvenimo testą, kuris kariuomenėje yra vadinamas „Fizo“. Jo pabaigoje, iš 90-ies kandidatų liko vos penki. Du iš jų buvo vyrai: „Likusios trys moterys stovi prieš jus.“
Priešingai nei tarnauti tinkamo amžiaus vyrai, Ukrainos moterims nebuvo uždrausta palikti šalies. Tiesa, praeitą spalį turėjo būti priimta speciali inciatyva, kuri nebūtų leidusi svarbiausius darbus dirbančioms moterims išvykti iš Ukrainos. Tačiau susilaukus visuomenės pasipiktinimo, šio projekto įgyvendinimas buvo atidėtas. Tai reiškia, kad bent kol kas, moterys, kurios prisideda prie kovų, tai daro savanoriškai. Bet tai netrukdo Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms įgauti vis moteriškesnį veidą.
Ukrainos gynybos ministro pavaduotoja Anna Malyar teigia, kad šiuo metu Ukrainos kariuomenėje tarnauja „mažiausiai 30 000 moterų“ (tikslūs skaičiai yra laikomi karine paslaptimi). Dažniausiai moterys kariuomenėje būna medikės, atstovės spaudai, virėjos, slaptųjų ryšių pareigūnės. Joms taip pat atitenka ypač jautri užduotis evakuoti ir pasirūpinti tiek gyvais, tiek jau mirusiais žmonėmis. Tačiau vis daugiau moterų, mažiausiai 5 000, dabar išvyksta į frontą, kur atlieka svarbias funkcijas. Nemaža dalis jų yra snaiperės.
Moterys pasakojo, kad kiekviename savo kelionės etape jo susidurdavo su pasipriešinimu, dažniausiai iš vyrų, kurie tiki, kad moterys iš esmės yra netinkamos būti snaiperėmis. „Mes niekada neieškojome lengvo gyvenimo, – sakė Feniksė, – tačiau kas kartą, kai šis klausimas iškyla, mes įrodome, kad esame to vertos.“ Ji sako, kad ji neturi jokių iliuzijų apie jai kylantį pavojų. Snaiperiai užima ypatingą vietą karo psichologijoje, todėl jiems patekus į nelaisvę, jie susiduria su ypatingu žiaurumu. Ir buvimas moterimi čia visiškai negelbėja. „Jeigu snaiperė yra pagaunama, jos laukia prievartavimai, pažeminimas, kankinimai, o tuomet egzekucija, – sako Oksana. – Todėl snaiperė visuomet turi būti pasiruošusi susisprogdinti su granata.“
Šios gerai suprantamos rizikos kelia daug nerimo jų artimiesiems. Ne visos jų yra atskleidusios savo šeimoms, ką jos daro. Oksana pasakojo, kad, prasidėjus karui, jos motina pasiūlė jai pinigų, kad ji galėtų pabėgti į Europą. Ji nežino, kad jos dukra tarnauja kariuomenėje. Feniksė ir Sultana turėjo palikti savo mažus vaikus ir buvusius vyrus.
Sultana sako, kad jos aštuonmetė dukra jau yra pagalvojusi apie tai, kad jos motina gali mirti: „Ji man sakė, kad jeigu tai nutiktų, ji liūdėtų, tačiau aš visada turėsiu vietą jos širdyje.“ Šaltakraujės šaulės akyse staiga sužiba emocijos. Tačiau ji tik papurto savo galvą ir pareiškia, kad kelio atgal nebėra. Pasak jos, jos vaikas yra priežastis, dėl kurios ji kovoja: „Darau viską, kad užtikrinčiau, jog jos kartai nereiktų taikstytis su Vladimiru Putinu ir jo išprotėjusiu pasauliu.“
