Japonų kareiviams po įnirtingų kovų užėmus tuometinę Kinijos sostinę Nankiną, mieste užvirė tikras pragaras. Dieną ir naktį gatvėse aidėjo prievartaujamų moterų klyksmai, o kareiviai varžėsi, kuris nukirs daugiau galvų.
Fanatiškiems Japonijos kariams stumiant paskutinius Kinijos pajėgų narius iš Šanchajaus, 1937 m. lapkričio 15 d. aukšto lygio japonų karininkai susitinka apleistame name. Čia, kur patrankų griausmas girdimas tik kaip tolimas dundesys, Japonijos 10-oji armija įkuria laikiną štabą.
Šanchajuje besipriešinantys kariai netrukus bus nugalėti, tačiau Kinijos uostamiesčio užėmimas užtruko net tris mėnesius ir kainavo 40 tūkst. japonų gyvybių. Ši didelė kaina įtikino imperatoriškosios armijos vadovybę Tokijuje, kad visus planus apie tolesnį veržimąsi reikia pamiršti. Nuspręsta, kad pajėgos turi įkurti maždaug 100 km ilgio gynybos liniją žemyninėje Kinijos dalyje.
Tačiau Tokijo įsakymas nesukelia susirinkusiems karininkams didelio entuziazmo. Jie daug mieliau veržtųsi toliau į šalį ir užimtų naująją Kinijos sostinę Nankiną. Majoras Terada Masao pasisako pirmas: „Kinijos kariuomenė traukiasi sostinės link. Turime nepaisyti įsakymo ir sekti paskui juos į Nankiną.“
Masao žodžiai yra svarūs. Jis stovi kaip išdidus samurajus apsivilkęs chaki spalvos uniformą. Karininkai pritaria jo mintims. Jie įsitikinę, kad kritus šalies sostinei žlugs visas Kinijos pasipriešinimas. Nankinas yra raktas į Kiniją.
Diskusijose pasigirsta tylus balsas. Majoras Iketani Hanjiro susirinkusiesiems primena, kad kova dėl Šanchajaus brangiai atsiėjo ir kad pajėgos yra išsekusios. Taigi, jis pasiūlo, užuot puolus Nankiną masiškai, pulti mažesnėmis grupėmis.
„Svarbu, kad judėtume į priekį labai atsargiai“, – perspėja Hanjiro, tačiau jo žodžiai praleidžiami pro ausis. Visi kiti karininkai sutinka su agresyvia Masao strategija: visos Japonijos pajėgos turi žygiuoti link Nankino ir galutinai sutriuškinti priešą.
Nepatenkinti kariuomenės vadovybės nurodymu, karininkai maištauja, tačiau visi sutinka, kad puolimas yra geriausias būdas laimėti karą. Netgi naujai paskirtas 10-osios armijos vyriausiasis vadas Iwane Matsui pritaria šiai minčiai.
„Jeigu norime greitai išspręsti šią krizę, turime pasinaudoti tuo, kad priešas šiuo metu laižosi žaizdas, ir užimti Nankiną“, – telegramoje, kuri siunčiama į Tokiją, aiškina Matsui.
Po 3 dienų jis paliepia savo kariams žygiuoti link Kinijos sostinės, esančios už 270 km. Kariai yra pasirengę atkeršyti už gėdą, kurią patyrė dėl lėto Šanchajaus užėmimo. Atėjo eilė Nankinui. Per dieną nužygiuodami 40 km jie veržiasi naujo tikslo link, o pakeliui auga jų kovinė dvasia ir keršto troškulys.
Nė vienas iš karių nenutuokia, kad artimiausiomis savaitėmis jie įvykdys vieną žiauriausių II pasaulinio karo nusikaltimų prieš civilius gyventojus.
Kinijos kariai priminė benamius
Japonų Nankino puolimas buvo dešimtmečių nesantaikos tarp dviejų galingiausių Azijos valstybių kulminacija. XX a. 3-iame dešimtmetyje Kiniją draskė vidiniai konfliktai tarp nacionalistinės partijos Gomindano ir komunistų, o Japonijos imperija buvo ekonomiškai ir technologiškai tokia stipri, kad galėjo kėsintis į Kinijos teritoriją. Japonai manė, kad turi teisę į Mandžiūriją – teritoriją šiaurės rytų Kinijoje, kurią nuo XIX a. pakaitomis kontroliavo Japonija ir Rusija.
XX a. 4-o dešimtmečio pradžioje Japoniją ištikus ekonominei depresijai, noras kontroliuoti Kinijos žaliavas dar padidėjo. Konfliktas rimtai įsiplieskė 1931 m. Japonijai įsiveržus į Mandžiūriją.
Kinai nesugebėjo išvyti japonų iš šalies, ir po 6 okupacijos metų bei kelių lokalių susirėmimų 1937 m. vasarą kilo tikras karas. Japonija užpuolė buvusią sostinę Pekiną ir užėmė vis didesnį Kinijos plotą, kol galop kariuomenė užkariavo svarbų Šanchajaus uostamiestį.
Tačiau veržimasis nebuvo toks sklandus, kaip tikėjosi japonai. Per 3 mėnesius žuvo 100 tūkst. japonų karių, todėl 1937 m. lapkričio pabaigoje į Nankiną žygiavo išvargusių ir piktų kareivių armija, tačiau kitos išeities nebuvo – Japonijai norint tapti galingiausia Azijos valstybe ir įtvirtinti šią padėtį, reikėjo nugalėti priešą bet kokia kaina.
Kariuomenės vadovybė Tokijuje taip pat greitai pripažino, kad neįmanoma sustabdyti japonų generolų, ir pakeitė strategiją. Lapkričio 28 d. kariuomenės vadovybė pareiškė pritarianti veržimuisi į Nankiną. Buvo manoma, kad sostinės užėmimas taip pažemins Kinijos lyderį Čiang Kaišeką, kad jo režimas žlugs.
Kaip ir buvo galima tikėtis, į sostinę žygiuojantys daliniai pakeliui sutiktą priešą sumušdavo, tačiau pasipriešinimas buvo didesnis, nei tikėtasi. Kai kuriuose miestuose Kinijos kariai buvo įsitvirtinę vadinamosiose atspariosiose ugniavietėse – mažuose, įtvirtintuose betoniniuose bunkeriuose. Japonai neteko daug vyrų bandydami pralaužti stiprią gynybą. Tačiau Kinijos kariams trūko ir išteklių, ir patirties. Prasidėjus karui prieš Japoniją, Čiang Kaišekas buvo vos tik pradėjęs įgyvendinti savo plataus užmojo planą modernizuoti šalies kariuomenę. Dauguma karių nebuvo tinkamai parengti, o daugelis jų buvo pernelyg jauni.
Japonų kareivis Shiro Azuma rašė apie į nelaisvę paimtus Kinijos karius: „Jie atrodė kaip būrys benamių, visi iš veido buvo panašūs į idiotus. Rodės, kvaila, kad kovojome prieš šiuos neišmanėlius aukodami savo gyvybes. Kai kurie jų buvo vos 12–13 metų berniukai.“
„Kovoti iki mirties“
Istorijos apie sėkmingą japonų puolimą Nankino gyventojams kėlė paniką. Jie savo akimis matė, kaip lapkričio pabaigoje kiekvieną dieną į miestą būdavo atgabenama apie 3 tūkst. sužeistų kareivių.
Pirmą gruodžio savaitę priešui priartėjus prie miesto vartų, visi turintys daugiau pinigų ir ryšių jau seniai buvo pabėgę iš miesto, buvo likę tik apie pusę visų miesto, kuriame gyveno 1 mln. žmonių, gyventojų. Gruodžio 8 d. iškilo pernelyg didelė grėsmė ir šalies vadovui Čiang Kaišekui. Jis pabėgo iš pasmerktos sostinės kartu su žmona.
Dieną prieš pabėgdamas jis įsakė kariuomenės vadui Tang Shengzhi likti mieste ir kartu beveik su 90 tūkst. kinų karių „kovoti iki mirties“.
Japonijos kariuomenės vadas Iwane Matsui nesitikėjo, kad kovos bus tokios žiaurios. Siekdamas išvengti kraujo praliejimo, gruodžio 9 d. jis pakėlė į orą daugybę lėktuvų, kad šie, skraidydami virš miesto, perduotų jo žinią.
„Geriausias būdas apsaugoti nekaltus civilius gyventojus ir Nankino kultūros paveldą yra pasidavimas“, – buvo rašoma paties generolo pasirašytuose dokumentuose.
„Su tais, kurie mums priešinsis, elgsimės griežtai ir negailestingai, bet būsime draugiški ir atlaidūs tiems, kurie nesielgia priešiškai su Japonija. Turite 24 valandas pasiduoti, antraip mes pradėsime pragarišką karą.“
Kinijos kariuomenės vadas Tang Shengzhi visomis išgalėmis bandė priversti savo viršininkus sutikti pasiduoti. Tačiau Čiang Kaišeko atsakymas buvo trumpas ir aiškus. „Turime ginti miestą iš visų jėgų. Negalime atiduoti nė centimetro savo žemės“, – rašė jis telegramoje, adresuotoje Tang Shengzhi, gruodžio 10 d. Tą pačią popietę generolas Matsui įsakė 50 tūkst. karių pulti. Norėdami užimti Nankiną, japonų kareiviai turėjo įveikti gilų griovį ir perlipti 20 metrų aukščio sieną, kuri nuo XIV a. supo miestą ir atlaikė daug priešų išpuolių. Generolas Matsui neabejojo, kad norint veiksmingai užimti miestą, reikės imtis dvigubojo apglėbio manevro. Japonai vienu metu užpuolė keturis pagrindinius miesto gynybos taškus, kad kinai negalėtų sutelkti savo pajėgų.
Norint, kad manevras pavyktų, reikėjo veržtis į Juhuatai plynaukštę, ir japonai netruko suprasti, kad užduotis nėra lengva. Plynaukštė buvo ne tik nelygaus reljefo, bet ir užtverta spygliuotos vielos užtvaromis. Kinijos kariai buvo įsitvirtinę betoniniuose bunkeriuose ir apkasuose, iš kurių šaudė į priešą. Galiausiai užėmus plynaukštę, ant jos liko gulėti tūkstančiai žuvusių japonų, o 8 tūkst. kinų divizija buvo sunaikinta kone visa.
Kraujas tekėjo ir prie istorinių Nankino miesto vartų. Kai japonai sužinojo, kad kinai dar nesusprogdino tilto per griovį, vedančio į „Šviesos vartus“ pietinėje miesto dalyje, jie visomis jėgomis stengėsi prasiveržti pro mažą spragą, o jų artilerija bombardavo užnugaryje esančius namus.
Tačiau kinai neketino pasiduoti ir atkakliai priešinosi, o priešui priartėjus prie miesto sienos, kinai ėmė mėtyti degančią medieną į Japonijos karius. Tačiau net ir šie veiksmai, kurių ėmėsi vilties netekę kinai, nesustabdė japonų. Generolas Wakizaka Jiro savo kariams sakė: „Mes PRIVALOME laimėti, net jeigu visi žūtume dėl pergalės.“
Uoste užvirė pragaras
Po 2 dienas trukusių nuožmių kovų tapo aišku, kad Kinijos kariai, nors ir prastai parengti, yra pasiruošę kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Todėl gruodžio 11 d. generolas Tang Shengzhi baisiai nustebo, gavęs Čiang Kaišeko telegramą, kuri buvo visiškai priešinga nei jo ankstesnis įsakymas: „Jei negali suvaldyti situacijos, pasinaudok proga išvesti karius iš miesto, kad būtų kam atremti puolantį priešą ateityje.“
Labiau nei japonų įsiveržimo į sostinę Čiang Kaišekas bijojo, kad susilpnės jo įtaka. Nacionalistų partijos lyderis staiga sunerimo, kad, užsitęsus kovai dėl miesto, jis taps pažeidžiamas, ir jo politiniams oponentams komunistų partijoje galop pavyks iš jo atimti valdžią.
Nors Tang Shengzhi perskaitė šalies vadovo žinią su panieka, įsakymui pakluso. 3 valandą ryto jis paprašė savo karininkų išvesti visus karius iš miesto. Atsitraukimas, kuris buvo pradėtas kitą dieną, Nankine sukėlė didžiulį chaosą.
Kinijos kareiviai bandė bėgti į uostą, iš kurio buvo galima išplaukti Jangdzės upe. O į miestą pradėję veržtis japonai žudė kiekvieną, kuris dėvėjo uniformą ar buvo įtariamas bendradarbiavimu su Kinijos kariais.
Desperatiškai bandydami apsimesti civiliais, Kinijos kareiviai įsilauždavo į parduotuves ir vogė kasdienius drabužius. Kai kurie vilties visiškai netekę netgi puldinėjo miesto gyventojus ir vidury gatvės plėšė nuo jų drabužius.
Miesto uoste kelis šimtus žmonių sutrypė bėganti minia, kai žmonės stengėsi gauti vietą viename iš nedaugelio laivų, plaukiančių tolyn nuo kilusio pragaro. Kariuomenės vadui Tang Shengzhi pavyko įsitaisyti viename iš laivų. Jis su siaubu žiūrėjo į degantį miestą, skendintį likusių miesto gyventojų riksmuose.
Prievartavimai ir žmogžudystė tapo kasdienybe
Kai gruodžio 13 d. Japonijos kariai šturmavo Nankiną, beveik visi kariai iš miesto jau buvo evakuoti. Mieste likę kiek daugiau nei pusė milijono civilių gyventojų tikėjosi, kad japonams perėmus miestą, žudynės baigsis. Jie klydo.
Japonijos žmonėms dešimtmečius buvo plaunamos smegenys ir kurstoma neapykanta kinams. Kariuomenėje kareiviams buvo aiškinama, kad kino nužudymas nesiskiria nuo vabzdžio sutraiškymo batu. Japonijos kareivis Shiro Azuma savo dienoraštyje rašė: „Kiaulės gyvybė yra vertingesnė už kino gyvybę. Dėl paprastos priežasties – kiaulė yra valgoma.“
Be to, kareiviams buvo nurodyta, kad svarbiausia jų savybė yra ištikimybė tėvynei. Jų pačių gyvybė buvo beveik nieko verta. Po daugelio metų Shiro Azuma pasakojo, kaip buvo mąstoma: „Jei mano gyvenimas nėra svarbus, tai priešo gyvybė gerokai mažiau verta.“
Ši indoktrinacija ir 6 mėnesius vykusios kruvinos kovos, per kurias daugybė japonų matė, kaip žudomi jų bendražygiai, kėlė neapykantą, kuri, okupavus miestą, prasiveržė.
Jau per miesto užėmimą kinai, kurie išėjo į gatves pakėlę rankas virš galvos, norėdami pasiduoti, buvo šaudomi. Šimtai vyrų buvo mirtinai nukankinti – japonų kareiviai leido laiką sadistiškai kankindami priešą. Per 6 savaites trukusį chaotišką miesto užėmimą buvo išprievartauta apie 80 tūkst. moterų. 1938 m. pradžioje kinų laikraštis rašė: „Kiekvieną dieną nepraeina nė vienos valandos, kad japonų kareiviai neišsivestų nekaltos moters ir jos neišprievartautų.“
Sadistiškiausi japonai greitai suprato, kad gali daryti viską, ką tik nori, nebijodami viršininkų bausmių. Kai prievartauti moteris pasidarė pernelyg nuobodu, jie vertė šeimos narius santykiauti vienas su kitu. Vos per kelias savaites Nankinas virto pragaru žemėje.
„Visur telkšojo kraujas. Tarsi dangus būtų prapliupęs kraujo lietumi“, – po daug metų prisiminė Nankino gyventojas Tang Shunsanas.
Jis buvo vienas iš laimingųjų, išgyvenusių susidūrimą su japonų kareiviais.
Japonai paėmė į nelaisvę niekuo dėtą batsiuvio mokinį ir kartu su šimtais kitų nuvežė prie masinio kapo miesto pakraštyje. Didelė duobė jau buvo užpildyta kinų palaikais, o naujiems belaisviams buvo liepta išsirikiuoti abiejose didžiulio kapo pusėse.
Po to kareiviai ėmė žudyti vieną belaisvį po kito.
Visų pirma jie nukirsdavo belaisviams galvas ir išdidžiai savo kruvinus trofėjus iškeldavo į dangų, o tuomet sviesdavo juos į kapą – lyg būtų mėtę supuvusias kopūstų galvas į komposto krūvą. Vėliau, kai galvas kertantiems kareiviams paskaudo rankas, jie pasitenkino belaisviams perrėždami gerkles. Tai išgelbėjo Tangą. Kai prieš jį eilėje stovėjusiam kaliniui buvo perrėžta gerklė nuo ausies iki ausies, krisdamas jis kartu su savimi nusitempė ir Tangą. Nė vienas iš karių nepastebėjo, kad jaunuolis netyčia įkrito į masinį kapą. Tangas gulėjo nekrutėdamas, kai ant jo užvirto kelių žmonių lavonai. Kareiviams einant nuo kapavietės, keli jų liko ir, norėdami įsitikinti, kad visi kinai yra negyvi, badė palaikus durtuvais. Tangas ne neaiktelėjo, kai japonai jį keletą kartų persmeigė durtuvu. Po kelių valandų jį surado du draugai ir nusigabeno į savo namus.
Tamsoje sužibo šviesa
Tačiau visame šiame blogyje buvo viena gėrio oazė. Į vakarus nuo Nankino centro buvo įkurta tarptautinė saugumo zona. Ji buvo skirta apsaugoti Kinijos civilius gyventojus nuo įsiveržusių japonų. Teritorijoje stovėjo keli Kinijos vyriausybės pastatai, taip pat JAV ambasada ir ligoninė. Zonos iniciatoriai buvo 27 užsienio misionieriai, žurnalistai ir gydytojai, kuriems vadovavo vokiečių verslininkas Johnas Rabe. Ši zona turėjo būti panaikinta praėjus kelioms dienoms po to, kai miestą užėmė japonai, tačiau kadangi po to kraujo praliejimas suintensyvėjo, zona išliko.
Oficialiai japonai niekada nepripažino tarptautinės saugumo zonos, tačiau kadangi Japonija buvo Vokietijos sąjungininkė, o Rabe buvo garsus nacių partijos narys, jis sugebėjo užtikrinti, kad mieste siaučiantys kareiviai gerbtų šios zonos neutralumą.
Tūkstančiai kinų buvo slepiami Rabe „Siemens“ gamykloje, ir jiems buvo padėta bėgti, japonams nieko apie tai nežinant.
Po 6 savaites trukusios chaotiškos okupacijos Japonija paskelbė, kad Nankinas yra Japonijos rankose. Netrukus japonai liovėsi žudę kinus, daug kareivių buvo išvesti iš miesto ir pasiųsti kovoti kitur. Tuo metu buvo nužudyta daugiau nei 100 tūkst. kinų ir sudeginta trečdalis miesto. Buvo apskaičiuota, kad japonai sunaikino turto už 972 mln. JAV dolerių, o šiais laikais tai prilygsta 18,2 mlrd. JAV dolerių.
Japonijos gyventojai be galo džiūgavo sužinoję apie Nankino užėmimą, o apie vykdytas žudynes nebuvo pasakojama. Dauguma tikėjosi, kad netrukus kris visa Kinija, tačiau kadangi arogantiški japonai iškėlė labai griežtas kapituliacijos sąlygas, kinai su jomis nesutiko.
Kovos tapo dar intensyvesnės. Kai 1941 m. Japonija subombardavo Perl Harborą, galingai imperijai teko kautis keliais frontais. 1945 m. rugsėjo 8 d., praėjus 8 metams po žiaurių žudynių, Kinijos ir Japonijos generolai susitiko Nankine pasirašyti kapituliacijos. Tuo metu maždaug milijonas Japonijos kareivių tebebuvo Kinijoje.
1948 m. Hagos tarptautinis tribunolas generolui Iwane’ei Matsui skyrė mirties bausmę už Nankino žudynes. Tais pačiais metais Kinijos vyriausybė mirties bausme nubaudė 3 Japonijos karininkus už bendrininkavimą siaubinguose įvykiuose. Vėliau bandyta šią kraupią istoriją nuslėpti ir užmiršti. Ne vieną dešimtmetį už Kinijos ribų apie šias žudynes beveik nebuvo žinoma.
Japonijoje vis dar ginčijamasi dėl žiaurumų masto, tačiau liudijimai kalba patys už save. Amerikietis George’as Fitchas per karą buvo Nankino tarptautinėje saugumo zonoje. Jam visiškai nekyla abejonių, kad Nankine įvykdyti karo nusikaltimai buvo beprecedenčiai: „Tai istorija apie sunkiai suvokiamą nusikaltimą. Tai istorija apie išsigimusių nusikaltėlių būrį, kuris elgėsi be proto žvėriškai su taikiais, draugiškais ir įstatymus gerbiančiais žmonėmis. Manau, kad joks kitas šiuolaikinės istorijos nusikaltimas jam neprilygsta.“
Japonų kareiviai prarado moralę
Japonijos kariai parodė blogiausiąją savo pusę: užėmę Nankiną, jie prievartavo moteris, kirto galvas kinų civiliams ir karo belaisviams, vertė tėvus prievartauti vaikus ir degino gyvus žmones.
Kūdikiai perduriami ir verdami: žiauraus japonų elgesio neišvengė net kūdikiai. Keli liudininkai pasakojo, kaip kareiviai perverdavo kūdikius durtuvais ir įmesdavo juos į verdantį vandenį. Taip pat pasakojama, kad nėščioms moterims būdavo perrėžiamas pilvas.
Nauja sporto šaka – galvų kirtimas laikui: du japonų karininkai varžėsi nežmoniškose lenktynėse, t. y. kuris greičiau nukirs galvą 100 belaisvių. Konkursas sulaukė didelio Japonijos žiniasklaidos dėmesio. Aprašydami įvykį redaktoriai rinkosi tokias antraštes, kaip, pavyzdžiui, „Neįtikėtinas rekordas“.
Kareiviai rijo savo aukas: amerikiečių misionierius pasakojo, kad japonų kareiviai vertė jį žiūrėti, kaip kepa kinų kario širdį ir kepenis, o po to suvalgo. Kinijos vyrų lytiniai organai buvo siunčiami į Japoniją, nes juos suvalgius neva atsiranda daugiau vyriškos energijos.
Mergaitės prievartaujamos iki mirties: per šešias savaites trukusį siaubą japonų kareiviai išprievartavo apie 80 tūkst. moterų. Kinijos liudininkai matė, kaip kareiviai atvirai gatvėse prievartauja jaunesnes nei 10 metų mergaites. Baigę prievartauti, kareiviai jas perdurdavo kardais.
Kaliniai virto deglais: japonai Nankine padegė šimtus kinų. Paprastai belaisviai buvo sumetami į masinį kapą, apipilami benzinu ir ant jų numetamas uždegtas degtukas. Kiti buvo padegami ir varomi eiti gatve, o japonai į juos šaudydavo.
Nankino vaiduokliai nesitraukia
2014 m. gruodžio 13 d., Nankino žudynių pradžios diena, Kinijoje buvo paskelbta nacionaline atminimo diena. Japonai savo ruožtu dešimtmečius stengėsi neigti savo šalies vaidmenį žiaurumuose.
Nuo 1955 m. Nankinas minimas japonų vadovėliuose, tačiau Japonijos vyriausybė gerokai sumenkino žudynių mastą arba apskritai uždraudė apie jį kalbėti. Tik nuo 1994 m. mokiniai buvo mokomi, kad šalies kariuomenė II pasaulinio karo metais nužudė 20 mln. žmonių, daugiausia – Kinijoje.
Keli japonų kariai išdrįso papasakojo apie savo dalyvavimą žudynėse, tačiau žiniasklaida juos aršiai sukritikavo, jie netgi sulaukė grasinimų mirtimi. Liberalų demokratų partijos lyderis Ishihara Shintaro 1990 m. sakė: „Žmonės kalba, kad japonai kalti dėl Nankino holokausto, bet tai netiesa. Šią istoriją išgalvojo kinai.“
Net šiais laikais kai kurie japonų istorikai abejoja žudynių mastu.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
