Trys sunkūs onkologiniai ligoniai Kauno klinikose buvo priversti stebėti pustrečios paros besitęsiantį palatos kaimyno merdėjimą. Į prašymus perkelti mirštantįjį į reanimacijos skyrių arba vienvietę palatą nebuvo atsižvelgta – jis nuo palatos kaimynų tebuvo atskirtas širma.
Kankinosi kartu
„Susidūrėme su nežmonišku požiūriu į pacientus. Lankydami savo giminaitį, dėl onkologinės ligos gydytą Kauno klinikose, pastebėjome, kad jis ilgą laiką turėjo praleisti toje pačioje palatoje su merdėjančiu, priešmirtinių konvulsijų tampomu ligoniu. Kaip vėliau išsiaiškinome, jo mirties agonija truko pustrečios paros. Visa tai buvo priversti stebėti ir tiek laiko beveik be miego likę palatos kaimynai – kiti trys sunkūs onkologiniai ligoniai. Atrodo, kad medikai jau buvo nuleidę rankas ir mirštančio jauno žmogaus nebegydė – tik laukė, kada šis iškeliaus anapilin“, – pasakojo kaunietė Daiva (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi).
Pasak jos, prašymai mirštantįjį perkelti į reanimaciją ar bent jau vienvietę palatą nebuvo išgirsti.
„Jis nuo palatos kaimynų tebuvo atskirtas širma ir toliau paliktas kankintis pakeliui į aną pasaulį. Širma, kaip žinome, neslopina garsų – palatoje ir toliau buvo girdėti mirštančiojo švokštimas, gargaliavimas. Tokie garsai, vaizdai, tokios patirtys nesukuria sunkiems pacientams gerų sąlygų sveikti, priešingai – nuteikia labai pesimistiškai, depresyviai“, – pasak Daivos, visa tai neigiamai paveikė ir jos giminaitį.
Jai ir kitiems situaciją stebėjusiems artimiesiems kilo nemažai klausimų.
„Kodėl vienoje prestižiškiausių šalies ligoninių nesudaromos sąlygos numirti oriai, su bent minimalia medicinos personalo priežiūra? Kodėl kiti pacientai yra priversti stebėti, ir dar taip ilgai stebėti sunkią išeinančiojo kelionę į kitą pasaulį ir mintyse kankintis kartu su juo? Nejaugi Kauno klinikose trūksta vietos reanimacijos palatose, nėra vienučių, kur mirštančiajam būtų suteikta bent minimali pagalba, o kitiems sunkiems ligoniams nereikėtų stebėti mirštančiojo konvulsijų?“ – svarstė Daiva.
Vienučių neužtenka
Kadangi palatos kaimyno mirties agoniją stebėję ligoniai nesutiko įvardyti tikslios įvykio datos arba savo vardų, pavardžių, Kauno klinikos šios situacijos nekomentavo. Ligoninės atstovai atsakė tik į klausimą dėl galiojančios tvarkos – ar merdėjantys pacientai paprastai paliekami bendrose palatose su kitais pacientais.
Kauno klinikų Stacionarinių paslaugų koordinavimo tarnybos vadovas Evaldas Padervinskis tvirtino, kad ligoninės personalas visada siekia sukurti kuo komfortiškesnes sąlygas klinikose besigydantiems pacientams.
„Esant galimybei į vienvietes palatas visada perkeliami sunkiai sergantys pacientai, tačiau vienviečių palatų skaičius ribotas ir ne visiems pacientams turime galimybę tai užtikrinti, – pripažino E. Padervinskis. – Tais atvejais, kai vienvietės palatos užimtos ir kartu palatoje stacionarizuoti kiti pacientai, terminalinės būklės pacientas atskiriamas širmomis, stengiamasi jam sudaryti kuo privatesnę ir patogesnę aplinką.“
Anot jo, terminaliniai pacientai – tie, kurių būklė ypač sunki.
„Terminalinė būklė – nepagydoma ir progresuojančia liga sergančio ar sunkai sužaloto asmens sveikatos būklė, medicininiu požiūriu pripažinta beviltiška ir lemiančia blogą gyvenimo prognozę. Dalis pacientų neperkeliami į Intensyviosios terapijos skyrių, nes šiame skyriuje gydomi tik tie pacientai, kuriems yra medicininių galimybių padėti, stabilizuoti ūmią būklę“, – teigė Kauno klinikų atstovas.
Tokios patirtys nesukuria sunkiems pacientams gerų sąlygų sveikti, priešingai – nuteikia labai pesimistiškai, depresyviai.
Taip neturėtų būti
Pasidomėjome, kaip Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) vertina, kad sunkūs onkologiniai ligoniai buvo priversti stebėti pustrečios paros trukusį palatos kaimyno merdėjimą. Ministerijos klausėme, ar tokia praktika ir turėtų būti taikoma ligoninėse: kai kuriais atvejais mirštantieji paliekami įprastose palatose su kitais pacientais. Tačiau SAM Komunikacijos skyriaus atstovas Julijanas Gališanskis informavo, kad ministerija šių klausimų nereglamentuoja.
Vis dėlto etinę tokių situacijų pusę pakomentavo prie SAM veikiančio Lietuvos bioetikos komiteto (LBK) direktorė Asta Čekanauskaitė.
„Negaliu komentuoti konkretaus atvejo, tačiau, vertinant iš žmogiškosios pusės, panašių situacijų neturėtų būti. Apskritai, mirimo proceso orumo užtikrinimas yra ypač jautrus klausimas. Merdėjimo, mirties atvejo bendroje palatoje situacija visapusiškai jautri. Pažeidžiamas tiek mirštantis pacientas, tiek jo artimieji, atvykstantys su juo atsisveikinti, praleisti paskutinį laiką kartu, tiek palatos kaimynai, kurie tokioje situacijoje taip pat sunkiai jaučiasi, ir jų artimieji. Tokiu būdu labai privatus, intymus, jautrus gyvenimo laikotarpis tampa nebe toks privatus. Jame dalyvauja nemažai pašalinių žmonių, kurie vieni su kitais jaučiasi nejaukiai“, – teigė ji.
A. Čekanauskaitė sakė iš neformalių pokalbių su medikais žinanti, kad įstaigos tokiais atvejais stengiasi reaguoti jautriai, merdėjantį žmogų perkelti į vienvietę ar kitą tuščią palatą.
Kyla daugiau klausimų
Pašnekovės žodžiais, tokie klausimai, ar mirštantysis turėtų būti perkeltas į vienutę, neturėtų būti sprendžiami įstatymu, tačiau tai galėtų būti nustatyta gydymo įstaigų vidaus tvarkose.
„Antra vertus, galima prirašyti labai daug gerų reikalavimų, pvz., kad mirštantysis visada bus iškeltas į vienvietę palatą, tačiau, jei tuo metu ligoninėje nebus tuščių vienučių, mirštantieji ir liks bendrose palatose. Vis dėlto nuostata, kad gydymo įstaigos personalas pagal galimybes sudarytų kiek galima pagarbesnę intymią aplinką tokiam pacientui ir aplinkiniams, turėtų būti įtvirtinta. Tai galėtų būti numatyta įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse, kad personalas su terminalinės būklės pacientu elgtųsi jautriai ir pagarbiai, įvertintų galimybes atskirti jį nuo kitų ligonių, užtikrintų pagarbią ir ramią aplinką“, – teigė LBK direktorė.
Ji užsiminė, kad privatumo, konfidencialumo klausimų bendrose ligoninių palatose kyla ir daugiau.
„Minėtas merdėjimo, mirties klausimas yra vienas iš skaudžiausių. Tačiau yra ir kitų problemų. Palatos ligoninėse dažniausiai būna keturvietės. Pacientai vizituojami, konsultuojami, apžiūrimi tose pačiose bendrose palatose. Dažnai žmonės su tuo susijusias problemas nutyli, nes supranta, kad nėra kitokių galimybių. Įstaigas turbūt irgi galima suprasti, nes tam, kad gydytojas galėtų išsivesti vieną pacientą arba kitus pacientus kažkur tuo metu, kai palatos kaimynas apžiūrimas, reikia sąlygų ir specialaus organizavimo“, – pasak A. Čekanauskaitės, tokios sąlygos greičiausiai yra ne visose ligoninėse.
