Sausio 18-osios vakarą pasklidus žiniai apie atlikėjos Vitalijos Katunskytės (1955-2023) mirtį, užuojautą artimiesiems skyrė bičiuliai, kolegos, gerbėjai. Netektis stipriai sukrėtė ir jos artimą bičiulį, scenos partnerį Remigijų Kraptavičių.
Pučiamųjų orkestro artistas Remigijus Kraptavičius Vitaliją Katunskytę pažinojo nuo pat jaunystės. „Mes ilgą laiką buvome scenos draugai, draugaudavome ir scenoje, paskui ir šventėse. Mes buvome labai artimi“, – portalui tv3.lt pasakojo jis.
„Pažinojau ją nuo mokyklos laikų, nuo kokių 16 metų. Paskui mes pradėjome kartu groti, kai brandesni pasidarėme, ji mus su pianistu Arijumi Ivaškevičium pakvietė į Palangą koncertuoti. Pastaruoju metu aš su ja mažiau koncertuodavau, bet mes buvome kartu išvažinėję visus miestelius, kaimelius, jei reikėtų sužymėti, kiek ten buvome, žemėlapis būtų užpiltas juodu rašalu. Važinėti po miestelius ir kaimelius ir per savaitgalį rengti po kelis kartus yra įtampa ir tikrai nelengvas darbas. Galiu pasakyti, kad jos krūvis buvo nemažas“, – atskleidė pašnekovas.
Vyras tikina, kad Vitalija buvo itin entuziastingas ir geraširdis žmogus, kuriam nieko nebuvo gaila:
„Ji buvo populiari, geros širdies, žmonės ją mylėjo. Ji savęs negailėjo ir su visais viskuo dalindavosi. Ji buvo geras, nuostabus žmogus. Ji, kaip ir aš, būdavo impulsyvi. Gyvenimas yra gyvenimas, nieko čia nesustabdysi.“
Tiesa, ne paslaptis, kad sveikatos problemos jau kurį laiką kamavo estrados legendą. Dėl stubure prispausto nervo jai tirpo kojos, moteris turėjo ir širdies problemų. O koncertuose pastaruoju metu ji buvo matoma sėdinti ant baro kėdės.
„Jos sveikata pastaruoju metu buvo tikrai prasta – ji sunkiai vaikščiojo, bet planų turėjo daug į priekį, turbūt visiems metams, – šypteli jis. – Tačiau jai visad sakydavau, kad taupytų save, nes ir iki Palangos reikia išgyventi. Bet mirė ji karališkai, pataluose, nesikankindama. Kūnas susidėvėjo. Žmonės ją prisimena ir myli – jei internete įvedi žodį „Vitalija“, iškart rodo ją.“
Vyras neslėpė, kad Vitalijai užlipus ant scenos sveikatos problemos tarsi „išgaruodavo“:
„Ji gražų gyvenimą nugyveno, žmonėms atsiminimas apie ją liks ilgam. Pamenu, kad jei koncertas būdavo, mes ją dviese už parankių vesdavom, nes jai tikrai buvo nelengva eiti, kvėpuoti. Bet kai ji atsisėsdavo scenoje… Stebėdavausi, kaip ji rankom mojuoja, kaip dainuoja lyg niekur nieko nebūtų, su publika bendrauja. Jai matyt to labai reikėjo energetiškai – ji net 4 valandas ištempdavo dainuodama kartu su žmonėmis, lyg tų ligų nė nebūtų buvę. Jei nei kas scenoje skaudėdavo, nei pailsėti nueiti nereikėdavo. Ji buvo unikalus žmogus“, – gražių žodžių negaili jis.
„Tačiau ji su savo skausmais, problemomis ir sveikata buvo įkalinta savo kūne. Negalėdavo lipti laiptais, visur ją reikėdavo palydėti. Pagalvoju, kad toliau jai būtų labai sunku… Ir morališkai, ir fiziškai. Vis tikiuosi, kad man kas paskambins ir pasakys, kad čia klaida kažkokia, kad negali būti, jog ji išėjo“, – liūdnai taria Remigijus.
