Vos 21-erių Ilonos sūnus sukniubo krepšinio aikštelėje ir mirė: draugo skambučio nepamirš niekada

Rukloje įsikūrusi Ilona Puodžiūnienė 2019 metų kovo 17 dieną prisimins visą gyvenimą. Tądien jos 21-erių sūnaus Manto gyvybę pasiglemžė netikėtai ištikusi smegenų aneurizma. Šiandien liko tik kapas, kuriame jos angelas atgulė amžinojo poilsio, o praėjus keliems metams po nelaimės šalia atgulė ir vyresnysis jos sūnus.

Prabėgo ketveri metai po lemtingosios dienos, tačiau prisiminimai gyvi ir šiandien. Ilona atvira – laikas žaizdų negydo, jos neišnyksta visą gyvenimą. Iki pat dabar sunku kalbėti apie tai, kas įvyko, tačiau ji sutelkė savyje stiprybę, nes nuo to neapsaugotas nė vienas.

Saulėtą 2019-ųjų kovo 17-osios rytą, apie 11 valandą, Mantas su draugais išėjo pažaisti krepšinio į miestelyje esančią aikštelę. Sveikas, sportiškas 21-erių jaunuolis dirbo Airijoje, tačiau tąkart buvo sugrįžęs į gimtinę išsilaikyti vairuotojo teisių ir pabūti su šeima. Niekas nė nenutuokė, kad visi planai sugrius per akimirką. 

„Jie išėjo apie 11 valandą, o apie 17 valandą jo draugas paskambino ir pasakė: „Teta, Mantas nualpo aikštelėje“, – amžinai atmintyje liksiantį skambutį prisiminė ji. 

Gaivino tris valandas

Aikštelė nuo namų netoli – maždaug 200 metrų, tad Ilona nieko nelaukusi per kiemus išlėkė pas sūnų, vyras atvyko automobiliu. Kaip pasakojo su sūnumi buvę draugai, žaidžiant Mantas pasakė, kad svaigsta galva ir prisėdo viduryje krepšinio aikštelės, o galiausiai prarado sąmonę. 

Kai atlėkė į aikštelę, jau buvo atvykę greitosios medicinos pagalbos medikai Jonavos, iš Kauno atskubėjo reanimobilis. Dar iki atvykstant medikams, jaunuoliui suskubo padėti jo draugai, visą tą laiką jį gaivinti bandė šalia buvusi pora, vėliau šį darbą tęsė medikai: 

„Iš pradžių medikai patys nežinojo, kas įvyko, todėl jį gaivino labai ilgai, viduryje aikštelės patiesė striukes, nekėlė jo iš to vietos, nejudino ir gaivino…“ 

Vienintelį įtarimą, kad galėjo trūkti kraujagyslė smegenyse ir įvykti kraujo išsiliejimas, kėlė tai, kad prie kairės pusės smilkinio buvo guzelis.  

Gaivinimo metu ruseno viltis, kad sūnaus gyvybę pavyks išgelbėti – įsižiebdavo viltis, kad jis atsibus, tačiau staiga vėl viskas kartodavosi iš naujo. 

„Jau, atrodo, viskas gerai, vyzdžiai susiaurėja, jau lyg širdis pradeda plakti ir vėl sustoja. Ir vėl viskas iš naujo… 

Jau net sutemo, atvėso vakare, jo vis tiek į mašiną negali kelti. Leido kažką tiesiai į širdį, su defibriliatoriumi gaivino, viską iš mašinų medikai išsinešė, gaivino aikštelėje, paskui perkėlė į mašiną, bet kas iš to? Kai į mašiną įkėlė pasakė, kad neatgaivino…“, – ašaras sunkiai tramdo Ilona. 

Nebuvo nė menkiausio įtarimo

Tikrąją mirties priežastį tėvai sužinojo tik gavę ekspertų išvadas, kuriose pagrindinė mirties priežastis nurodyta smegenų aneurizma. Ilona pasakoja, kad nuo kūdikystės Manto galvoje buvo cista, kuri jam augant išnyko savaime. 

Tačiau net patys medikai netikėjo, kad jaunuolio nepavyks atgaivinti – gaivino jį tris valandas su viltimi, kad gyvybę pavyks išsaugoti. 

„Kai ėjome su vyru atsisveikinti, visa širdis aplinkui buvo subadyta… Daktarai sakė: „Jei mes būtume žinoję, kad jo neatgaivinsime…“. Būčiau bent organus dovanojusi, bet nespėjau… Man net tokia mintis nešovė, kad jo neatgaivins, medikams taip pat. 

Bet padėti niekuo tokiu atveju neįmanoma… Net iki operacinės nespėja nuvežti, jeigu galvos smegenyse plyšta aneurizma, labai greitai kraujas išsilieja. Niekas net negalėjo įtarti, kad jam taip atsitiks“, – graudinasi pašnekovė. 

Tai tarsi loterija – galbūt tai būtų ir neįvykę, o galbūt būtų įvykę kada nors ateityje. Dabar liko tik kapas, kuriame kartu su sūnaus urna po žeme atgulė ir jo krepšinio kamuolys.

Mantui dar visas gyvenimas buvo prieš akis – jis planavo išsilaikyti vairuotojo teises, miestelyje tėtis jam įrenginėjo butą, tačiau viskas sudužo į šipulius. Liko tik prisiminimai, bet ir šie dar per daug skaudūs: 

„Vyras ruošė butą, norėjome eiti gyventi ten, kur jauniausias vaikas turėjo gyventi, bet negaliu nė už jokius pinigus… Negaliu, nežinau nei kur dingti. 

Dar dukra gyvena Airijoje, ji pasistačiusi jų nuotraukas, pamerkia gėlių, uždega žvakutę… Aš turiu daug nuotraukų, labai gražių turiu įsirėminusi, bet negaliu jų pastatyti, negaliu…“ 

Vieną netektį sekė kita

Ilona sako, kad iki pat dabar sūnaus bendraamžiai jai primena Mantą – net pamačius kitų jaunuolių eiseną atrodo, kad sūnus pareina namo. Tačiau su sūnaus draugais apie šį įvykį moteris kalbėti negali – sukyla per daug emocijų. 

Po sūnaus netekties, ji, įprastai eidavusi į darbą per aikštelę, kurioje Mantas praleido paskutines gyvenimo valandas, ją aplenkdavo. Eidavo aplink visą miestelį, kad tik nereikėtų eiti pro vietą, kurioje liko skaudžiausi prisiminimai. Dabar, sako, jau lengviau, bet širdį vis dar skauda.

Lyg šio smūgio būtų maža, prabėgus dviem mėnesiams po sūnaus netekties mirė jos mama, po kelių mėnesių sunkiai susirgo tėtis, kuris nepraėjus nė metams iškeliavo Anapilin.  

Nebuvo nė menkiausios minties, kad laukia dar viena skaudi netektis – spalio mėnesį mirė antrasis Ilonos sūnus, taip pat grįžęs kuriam laikui iš Airijos pabūti su šeima. 37-erių vyras ramiai užmigo lovoje, tačiau niekada nebeatsikėlė – miego metu sustojo širdis. 

Graudindama moteris pasakoja, kad lyg nujausdamas vyresnis sūnus ant brolio kapo pastatė dviejų angeliukų statulėlę. Nors prabėgo ne vienas mėnuo, tik visai neseniai ji užsakė dar vieną lentelę ant kapo – tik dabar rado savyje stiprybės: 

„Dažnai važiuoju į kapines. Kitos sako: „Ko tu ten važiuoji, duok jiems ramybę“. Bet aš nuvažiuoju, pasėdžiu. Atrodo, lyg geriau pasidaro… Tiek laiko praėjo, bet dar visą laiką verkiu, visą laiką prisimenu…“ 

Ilona yra stiprybės pavyzdys – išgyvenusi tiek netekčių sako galvojusi, kad išprotės, bet savyje rado jėgų nepasiduoti. Labai padėjo ir miestelio bendruomenė. Kalbėdama apie sulauktą palaikymą ir pagalbą, I. Puodžiūnienė graudinasi – žmonių gerumas ir vienybė suteikė stiprybės sunkią akimirką.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer