Katažinos ir Deivydo Zvonkų šeimoje šv. Kūčios ir šv. Kalėdos – pačių artimiausių ir brangiausių žmonių susibūrimo metas. Šiemet gražiausios žiemos šventės jų namuose yra išties ypatingos.
K. Zvonkuvienė naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad žiemos šventės jai yra metas, priverčiantis sustoti, susidėlioti prioritetus ir skirti visą dėmesį tiems, kurie yra patys svarbiausi.
„Kalėdos man yra artumo tarp brangiausių žmonių laikas, kai tarp lakstymo ir šurmulio nusiramini ir sutinki šventes tikrai. Ne uždėti varnelę, ne skubėti su dovanomis.
Ko gero, galbūt patirtis daro savo – kol esi jaunas, labai koncentruojiesi į dovanas, pasiruošimą, eglutės puošimą. O dabar nieko daugiau nereikia, tik artumo, šilumos, meilės.
Gal ir banalūs žodžiai, bet, ypač dabartiniame pasaulyje, man atrodo, to labiausiai trūksta“, – dalijosi pašnekovė.
Eglutę puošia ypatingą dieną
Kalėdų eglutė Zvonkų namuose sužimba labai simbolinę ir gražią dieną – gruodžio 1-ąją. Dieną, kai gimė jųdviejų dvynukai. „Kai gimė mūsų vaikai, ta diena tapo paženklinta – namuose turi atsirasti eglutė“, – šypsosi Katažina.
Vis tik, iškylantys vaikystės prisiminimai kiek kitokie. Tada eglutė buvo puošiama kitą simbolinę dieną.
„Kaime būdavo tradicija, kad Kūčių išvakarėse arba per pačias Kūčias tėtis, paskui ir aš eidavome į mišką, kirsdavome eglę ir tada puošdavome“, – prisiminimais dalijosi dainininkė.
Neretai daugelį nustebina ir diena, iki kurios jų namuose tviska Kalėdų eglutė: „Eglutė būna papuošta iki vasario 1 dienos, iki bažnytinės šventės. Taip mūsų šeimoje būdavo visada.
Kartais žmonės nustemba, kad jau sausio galas, o mūsų eglutė dar stovi, bet tai mūsų tradicija.“
Per šventes į Katažinos, Deivydo bei jų vaikų namus susirenka patys brangiausi žmonės – sutuoktinių mamos, Katažinos sesuo su šeima. O šiemet Kalėdos yra ir dar magiškesnės.
„Šiais metais prisijungė ir kita sesė, kuri gyvena užsienyje ir kurios nemačiau daug, daug metų. Man šios Kalėdos – išskirtinės ir neeilinės“, – šypteli K. Zvonkuvienė.
Tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą
Yra keletas tradicijų, be kurių pašnekovė neįsivaizduoja žiemos švenčių. Daugumą jų atsinešė dar iš vaikystės, o dabar didžiausias noras, kad jas tęstų ir vaikai – nėra nieko gražiau, nei iš kartos į kartą keliaujantys papročiai:
„Nuo vaikystės visada eidavome į bažnyčią. Tų, kurie švenčia kitaip, negalima kaltinti – jie augo kitaip, jų tradicijos buvo kitokios.
Aš nemačiau kitokio gyvenimo, man visada pirmoje vietoje buvo Dievas ir tikėjimas. Dėl to norėčiau, kad ir mūsų šeimoje vaikai augtų tikėjime, kad Kalėdų prasmė nebūtų vien dovanos ir papuošimai, skubėjimas, jie suprastų tikrąją šių švenčių svarbą.“
Apie tikrąją Kalėdų prasmę, kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimo svarbą, kol kas dvyniams tenka pasakoti pasitelkiant pasakas ir veikėjus, tačiau taip vaikams suprantamu būdu kuriama bendra, vienijanti tradicija.
Svarbus šv. Kūčių vakarienės stalo akcentas yra šiaudai – tai dar viena tradicija, atkeliavusi iš mažų dienų, bet be jos neapsieina nė vienos Zvonkų Kūčios. Anksčiau jų paklodavo po staltiese, ant jos uždėdavo dar šiek tiek šiaudų, ant kurių įtaisydavo kalėdaičius.
Šeimos Kūčių stalas dengiamas pagal tradicijas. Jokios mėsos – tik žuvis, tai būtų silkė, menkė ar karpis. Tradiciškai ant stalo atsiranda ir Katažinos mamos gaminti blyneliai su silke, su obuoliais, be nieko ir apibarstyti cukrumi.
K. Zvonkuvienė su šypsena prisimena dar vieną patiekalą, kurį gamindavo jos šviesaus atminimo Tėvelis.
„Jis moliniame inde sutrindavo aguonas, užpildavo vandeniu, sudėdavo į jį riestainius ir viskas turėjo šiltai stovėti prie pečiaus. Man tai buvo labai neskanu, bet kasmet valgydavau, nes tėtis labai stengėsi.
Dabar to patiekalo labai trūksta. Jau nėra to dubens, tos tėviškos dvasios, bet pabandome pasigaminti ir patys, su kūčiukais. Skonis ne tas, bet svarbiausia – prisiminimas“, – šypteli pašnekovė.
Kviečia prisiminti tai, kas svarbiausia
Kiekviena vakarienė prasideda malda, šeimos nariai dėkoja vieni kitiems ir prašo atleidimo, tada dalijamasi kalėdaičiu: „Visada graudinuosi, nes tėčio labai trūksta. Jis visada buvo vedlys, vaikystėje juokaudavome, kad jis mūsų šeimos kunigas.
Tikriausiai, kai prarandi brangiausius žmones, vertybės dar labiau stiprėja, dažniau atsigręži į tai, ko jau nebesugrąžinsi.“
Šv. Kalėdų stalas Zvonkų namuose taip pat labai paprastas, be jokių įmantrybių – kepta mėsa, lietuviška balta mišrainė yra neatsiejamas atributas. Kaip sako K. Zvonkuvienė, jie vertina tikrumą, paprastumą, todėl ant stalo deda kaimiškus, lietuviškus patiekalus.
„Ir, aišku, ant mūsų stalo visada būna viena tuščia lėkštė – tai tradicija“, – priduria ji.
Paklausta, ko palinkėtų kitiems švenčių proga, Katažina kviečia per šias Kalėdas užduoti sau vieną vienintelį klausimą – o apie ką jums yra šios Kalėdos?
Ji kviečia pamiršti bėgimą ir dovanas, sustoti, atsisukti į savo mylimus, brangius žmones ir dalintis su jais tuo, kas svarbiausia: meile, rūpesčiu ir šiluma iš širdies į širdį.
