Kai pasaulis vis labiau juda modernumo link, naujoviškesni požiūriai vis dažniau susikerta su senomis tradicijomis. Kunigas Ričardas Doveika, Vilniaus arkivyskupijos dvasininkas, aiškina, kad katalikų bažnyčios požiūris į mirusiųjų kūnus ir jų laidojimo metodus išlieka nekintantis ir tvirtas.
„Pagrindinis laidojimo būdas yra karstas, kuriame yra žmogaus palaikai. Taip, bažnyčia išskirtiniais atvejais, labai rimtų aplinkybių sąlygose, leidžia ir nedraudžia kremuoti“, – sako kunigas.
Kremavimas – tik išskirtinai
Kunigas pasakoja, kad kremavimas bažnyčios požiūriu gali būti leidžiamas tik ypatingais atvejais, kai žmogus dėl rimtų priežasčių negali būti laidojamas karste. Jis aiškina, kad pagrindinis Bažnyčios mokymas remiasi pagarba žmogaus kūnui.
„Tie, kurie kremuoja kitus vien tiktai dėl psichologinių dalykų – man bus lengviau paleisti, man bus lengviau išgedėti – tai nėra priežastis kremuoti“, – tikina kunigas.
Pasak jo, tokių priežasčių nepakanka, nes kremavimo metu „ne tik kūnas tampa pelenais, bet apskritai yra sunaikinamas žmogaus DNR, žmogaus išvis nebelieka“.
Katalikų Bažnyčia, kunigo teigimu, išskirtinėse situacijose leidžia kremavimą, tačiau net ir šiuo atveju svarbu laikytis tam tikrų taisyklių, kad kūnas būtų gerbiamas.
„Su urna turi būti elgiamasi kaip su karstu, kuriame yra žmogaus palaikai – urnos turinys nėra dalinamas, bažnyčia nepripažįsta laidojimo išberiant pelenų iš urnos. Ir griežtai – nuodėmė dalinti mirusiojo palaikus – po saują sau, kitiems – ar kažkur išvežioti“, – akcentavo dvasininkas.
Pelenų išbarstymas – taip pat netinkama
Kunigas R. Doveika pabrėžia, kad katalikų bažnyčia niekada nepripažins pelenų išbarstymo. Tai visiškai prieštarauja bažnyčios mokymui apie žmogaus orumą ir kūno šventumą.
„Čia yra irgi skirtumas tarp civilinės valstybės įstatymų. Bet katalikų bažnyčia nepripažįsta tokių laidotuvių, kai žmogaus pelenai išbarstomi ant žemės, vandens paviršiaus arba net ir kapinėse nustatytose urnų išpylimo vietose“, – pabrėžia kunigas.
Pasak jo, šiandieninėje visuomenėje dažnai atsiranda pagundų paversti mirusį žmogų objektu, nes tai gali būti patogu arba pelninga.
„Kai atsiranda pasiūla, kai įsiterpia žmogaus psichologinės problemos – nesugebėjimas išgedėti, krikščioniškai pažvelgti į mirtį, atsiremti į maldą – tai iš tikrųjų labai infantiliškas ir geriausiu atveju labai tolimas kultūrinės krikščionybės atgarsis“, – tvirtina kunigas.
Egiptas nepripažįsta kremavimo
„Pavyzdžiui, Egipto valstybė savo įstatymuose apskritai neturi kremavimo. Man ne vieną kartą yra tekę laidoti žmones, lietuvaičius, išvykusius ilsėtis į Egiptą, kuriems ten ištiko mirties įvykis.
Jų kūnai buvo arba vežami į Lietuvą, tada kremuojami arba kažkur tai sustojant Lenkijoje, kraštuose, kuriuose atlieka kremavimus. Visa Egipto filosofija, jų senoji religija, faraonų religija, iš esmės nepripažįsta žmogaus kūno kremavimo“, – pasidalino kunigas.
Ši istorija, pasak dvasininko, parodo, kaip kitoje valstybėje pagrindinė vertybė išlieka pagarba žmogui, be jokių išimčių.
Kunigo Ričardo Doveikos požiūris į kremavimą ir kitus laidojimo būdus atspindi gilų tikėjimą žmogaus orumu ir Katalikų Bažnyčios mokymą apie gyvenimą po mirties.
„Žmogus nėra trąša, žmogus yra žmogus – ar gyvas, ar miręs, ar pradėtas kūdikis, ar aborto metu nužudytas. Žmogus yra žmogus“, – priminė dvasininkas, skatindamas išsaugoti pagarbą žmogaus orumui net ir po mirties.
