Vaikai Ukrainoje karo akivaizdoje žaidžia kitokius žaidimus. Vis dažniau miestų ir kaimų keliuose galima sutikti užkardas, kurias įsirengę moksleiviai tikrina vairuotojus, liepia ištarti rusui sunkiai ištariamus ukrainietiškus žodžius ir taip demaskuoja „okupantus“.
Vairuotojai dažniausiai maloniai su tuo sutinka, o kartais net ir parodo, ką veža bagažinėje. TV3 Žinių korespondentai Ukrainoje nuvyko į išlaisvintą kaimą netoli Charkivo. Tačiau labai greitai jie buvo sulaikyti viename tokių vaikiškų postų.
„Vykstame į vieną iš Charkovo srities išvaduotų gyvenviečių, norėdami nufilmuoti vietos gyventojų gyvenimą. Dabar, atsiprašau, čia yra gana rimta užkarda“, – rodoma ji.
„Pasakykite žodį „palyanitsya“. – Laba diena, „palyanitsya“. – Šlovė Ukrainai. – Šlovė herojams. – Parodykite bagažinę. – Sekundę. Taip, vaikinai, dabar aš jums parodysiu bagažinę. Mes esame žurnalistai, viskas oficialu. Štai, prašau, krepšys, trikojis, šalmai, neperšaunamos liemenės, viskas čia. – Viskas gerai, važiuok, geros dienos.“
„Palyanitsya“ tai apskritimo formos ukrainietiška duona, šio žodžio tarimas labai specifinis ir padeda atskirti kitataučius, ypač „maskolius“. Ten viskas rimta ir niekas nenori būti pavadintas „maskoliu“ – taip ukrainiečiai pravardžiuoja rusus arba jiems prijaučiančius – tad dauguma vairuotojų laikosi pravažiavimo per užkardą taisyklių, net jei jos ir vaikiškos.
Budintys Artūras ir Nazaras – griežti, bet teisingi. Prieš karą draugai visą dieną vaikė kamuolį, dabar kasdien tikrina vairuotojus savo kaime.
„Sustabdome mašinas, prašome pasakyti žodį „palynytsia“, „ukrzaliznica“, patikriname bagažinę, kad nebūtų vežama nieko draudžiamo. Yra gerų žmonių, tačiau yra ir blogų“, – sako jaunasis patriotas Artūras.
Būdami vienuolikos metų berniukai sumaniai valdo ginklus. Žinoma, žaislinius. Visa tai – tėvų dovanos. Tačiau Ukrainos kariai vaikinams atidavė skiriamuosius ženklus – ševronus ir liemenes. Šią užkardą stengėsi padaryti kuo tikroviškesnę, net pasirūpino kamufliažu.
„Tai kamufliažinis tinklas, kad mūsų nesimatytų. Mes ją radome. Tai dėžės, mes čia sėdime, ilsimės. Yra kėdė, ten sėdi tas, kuris viską prižiūri“, – pasakoja jaunasis patriotas Nazar.
Jie pakankamai matė Rusijos „išvadavimo“ pasekmių, kai dėl karo buvo priversti bėgti iš namų. Jų šeimos spėjo išvykti, kol į kaimą neįžengė rusų kariuomenė.
„Labiausiai bijojo močiutė. Ji bijojo pakeliui sutikti rusų techniką. Ukrainiečiai gina savo žemę, o rusai tik lenda ir lenda. Rusai visus naikina, o ukrainiečiai, atvirkščiai, padeda“, – kalba Nazar.
Kai tik Ukrainos ginkluotosios pajėgos išstūmė priešą iš Charkivo pakraštyje esančio kaimo apylinkių, tai buvo prieš kelis mėnesius, draugai vėl susitiko savo namuose. Šie vaikai gyvenime matė daugiau nei kai kurie suaugusieji. Juk čia vis dar guli daiktai, kuriuos paliko pabėgę užpuolikai: kruvinos neperšaunamos liemenės, vaistinėlės, pirštinės ir kiti jų ekipuotės elementai, šoviniai. Tokių daiktų vaikai randa visame kaime ir apylinkėse, kuomet laisvalaikiu važinėja dviračiais.
„Radome prie kryžiaus, pasiėmėme kaip trofėjų. Yra ir neperšaunamų liemenių, kai kurios jų sukruvintos“, – sako Artūras.
Vaikiškų patikros punktų galima sutikti bet kur – regiono kaimuose ir miestuose ar tiesiog Charkivo centre. Toks žaidimas tapo labai populiarus tarp moksleivių: „Ką reikėtų daryti? – Pasakykite „palyanitsya“. – Palyanitsya. – Taip. – Ar čia toks patikros punktas? –Taip. – O aš taip einu, tiesa? – Neblogai, neblogai. – Šlovė Ukrainai. – Šlovė herojams.“
Karas pakeitė Ukrainos vaikų gyvenimus ir dauguma tų, kurie sugebėjo morališkai atsilaikyti prieš dabar vykstančius siaubus, svajoja tapti kariais. O patikros punktai – bene lengviausias būdas pasijusti Ukrainos kariuomenės dalimi.
