Daugeliui motinystė siejasi tik su džiaugsmu ir geromis emocijomis, tačiau Kauno rajone įsikūrusios Sandros Lukaševičienės patirtis rodo ką kita – vos per kelias savaites po gimdymo dėl pogimdyminės psichozės ji atsidūrė psichiatrijos ligoninėje.
Dabar Sandros sūnui jau penkeri. Jis buvo labai ilgai lauktas džiaugsmo spindulėlis. Sklandus, lengvas nėštumas, po gimdymo apėmusios nuostabios emocijos greitai pasikeitė ir moteris nebepažino pati savęs, nors suvokė, kad baigia išprotėti.
Situacija prastėjo žaibiškai
Po gimdymo atrodė, kad prasideda pats geriausias gyvenimo etapas ir džiaugsmas, užklupęs gimus sūnui, niekad nesibaigs. Tačiau prireikė vos poros savaičių, kad viskas drastiškai pasikeistų.
„Visas vyko žaibišku greičiu. Iš pradžių, kai tik pagimdžiau, buvo didelis nuovargis, išsekimas, bet tuo pačiu ir džiaugsmas. Labai džiaugiausi nauja, ilgai lauka gyvybe. Atrodė, kad viskas buvo gerai, bet galbūt perdegiau iš didelės laimės ir nuovargio, miego stokos“, – pasakojo S. Lukaševičienė.
Pradžia buvo lengvesnė – pirmiausia ji pastebėjo, kad labai pasikeitė jos kalba. Kaip pati sako, tapo tarsi hiperaktyvi, kalbėdavo daug greičiau, dažnai šokinėdavo mintys, ėmė laidyti sau nebūdingus juokelius.
Jau prabėgus savaitei po gimdymo Sandra pati pradėjo pastebėti, kad kažkas ne taip, prašė artimųjų padėti, bet žvelgdami į ją net patys artimiausi žmonės nesuprato, kas vyksta.
Net ir Sandros mama, studijavusi psichologiją, matydama savo dukrą negalėjo patikėti, kad ji įtaria pogimdyminę depresiją. Pašnekovė svarsto, greičiausiai artimiesiems per sunku suvokti, kad tai vyksta su jiems brangiu žmogumi.
Dar po savaitės, kai prisidėjo ir stiprus nuovargis, įtampa ir nerimas, S. Lukaševičienė apsilankė pas psichologę poliklinikoje, kur jai diagnozuota pogimdyminė depresija ir pasakyta apsilankyti dar po savaitės. Tačiau situacija tik prastėjo.
Visi tapo priešais, norinčiais pagrobti sūnų
Laikui bėgant apėmė stiprus deja vu jausmas – jei tik įsijungdavo televizorių, įsivaizduodavo, kad jau viską matė. Išėjus į gatvę visi veidai jau buvo matyti, visi garsai buvo girdėti. Ir visi aplinkiniai tapo didžiausiais priešais, norinčiais pakenkti.
„Man pradėjo vaidentis, kad mano sūnų nori pagrobti. Buvau išsikvietusi į namus dulą, kad padėtų su žindymu. Ji atvyko pas mane ir buvo labai pasimetusi, nes aš norėjau ją išvaryti, pamiršau, kad ją kviečiausi. Galvojau, kad ji nori pagrobti mano vaiką“, – prisimena pašnekovė.
Po šių įvykių artimieji suprato, kad pagalba būtina – kitų išeičių nebėra. Sandra pasakoja rašydavusi žinutes draugei, kad jeigu jos neliks, ją nužudys, šeima pasirūpintų jos vaiku.
Nebežinodami, ko griebtis, artimiausi žmonės nuvežė ją į Aleksoto psichiatrijos kliniką, sakydami, kad ten ji tik pasikalbės su specialistais, tačiau pasilikti nereikės:
„Aš nenorėjau ten likti, nes visi man atrodė kaip priešai, visi prieš mane nusiteikę. Bet kažkokiu būdu pasirašiau, kad sutinku likti. Gydytojai pamatė, kad man labai blogai, todėl iškart nugabeno į intensyvaus stebėjimo palatą.“
Kai atsidūrė psichiatrijos klinikoje, sūnui buvo maždaug 2,5 savaitės. Ir pasiliko ten tik todėl, kad galvojo, kad taip išgelbės sūnų.
„Aš visą laiką vaiką labai mylėjau, viską dėl jo dariau. Aš įsivaizdavau, kad jeigu atsigulu į ligoninę, apsaugosiu savo vaiką ir jo nepaims į donorus. Man vaidendavosi, kad mano vaiką nori pagrobti donorystei, o mane nužudyti. Aš viską dariau tik tam, kad, kaip įsivaizdavau, mano sūnaus nepagrobtų“, – dalinosi S. Lukaševičienė.
Baigtis galėjo būti tragiška
Situacija klinikoje buvo prasta – iš pirmojo karto nepavyko tinkamai parinkti vaistų, jie kaustė, moteris tik gulėdavo ir žiūrėdavo į vieną tašką. Laimei, po kurio ji pateko į nuostabaus gydytojo rankas, kuris paskyrė tinkamus vaistus ir šie laikui bėgant pradėjo veikti teigiamai:
„Ačiū jam, nes tada viskas pasikeitė, palengva pradėjo gerėti, nes pradžioje aš negalėdavau net pati nusiprausti, mama atvažiuodavo mane maudyti. Man visą laiką vaidenosi, buvau rišama prie lovos, ir žudytis bandžiau, nes visko nebepakėliau.
Kai vaistai pradėjo veikti, manęs taip nebekaustė, porą kartų buvo atvežę sūnų pamatyti, ir į namus buvo išleidę porą kartų. Iš ligoninės mane išleido tik po mėnesio.“
Paskirtus vaistus ji gėrė dar pusę metų, tačiau po išėjimo iš klinikos dar tris mėnesius jautėsi nesava, susikausčiusi, beveik nekalbėdavo, labai atsargiai elgdavosi su vaiku.
„Nebepasitikėjau savimi kaip mama. Man atrodė, kad mano vaikas nurimsta tik ant mamos arba vyro rankų, dėl to jaučiau sąžinės graužatį“, – atviravo pašnekovė.
Kalbėdama apie priežastis, kas galėjo visa tai sukelti, Sandra svarsto, kad įtakos tikrai turėjo hormonai, galbūt prisidėjo ir tai, kad beveik visą nėštumo laikotarpį galvojo, kad laukiasi dukros, jau turėjo išrinkę vardą, o likus vos mėnesiui iki gimdymo paaiškėjo, kad laukiasi berniuko.
Akis į akį susidūrusi su tokiais išgyvenimais, Sandra sako, kad ją nuliūdino pagalbos trūkumas – nors organizacijų, kurios nori padėti, yra daugybė, bet yra tik vienas trumpasis numeris, kuriuo galima paskambinti sunkiu metu.
„Jeigu ne šeima, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Labai svarbu palaikymas, kitaip baigtis su manimi būtų buvusi tragiška beveik 100 procentų. Aš protu suvokiau, kad esu išprotėjusi ir nebegalėjau to pakelti“, – išgyvenimais dalijosi Sandra.
Įspėja atkreipti dėmesį į šiuos ženklus
Kai pasidalino savo istorija, daugelis netikėjo, kad viskas gali įvykti taip greitai – vos per porą savaičių. Tačiau S. Lukaševičienė patikina, kad kai kuriais atvejais viskas įvyksta daug greičiau, tik mažai kas apie tai žino:
„Aš pati prieš porą metų supratau, kad noriu kalbėti, pasakoti savo istoriją. Manau, kad man Dievas davė tokią patirtį ne šiaip sau, o dėl to, kad galėčiau kažkam padėti, nes aš viską atsimenu.
Daug kas įsivaizduoja, kad motinystė vien tik graži arba yra girdėję apie lengvesnes formas, bet kad pogimdyminė melancholija gali pereiti į depresiją ir iš jos į psichozę žino retas. Apie tai kalbama per mažai.
Mamos ką tik pagimdę tikrai ne šiaip sau nužudo arba nusižudo, veikia kažkas daugiau – protas susisuka, siaučia hormonai. Vieną dieną viskas gerai, o kitą viskas gali pasikeisti.“
Daugelis įsivaizduoja ir tai, kad gyvenimo aplinkybės turi susiklostyti labai nepalankiai – byrėti santykiai, pasireikšti partnerio smurtas, tačiau Sandra pabrėžia, kad tai tik mitas, nes nuo to neapsaugota nė viena.
„Dėl to reikia labai stengtis, kad nauja mama kuo daugiau pailsėtų, jai netrūktų miego ir kuo daugiau jai padėtų, nes miego trūkumas taip pat gali visa tai sąlygoti“, – pataria S. Lukaševičienė.
Ji sako, kad būtina pastebėti ir pirmuosius signalus, kad pagimdžiusiai moteriai reikia pagalbos. Pirmieji ženklai, anot pašnekovės, gali būti nerimas, kalbos sutrikimai, užsiciklinimai ties vienu dalyku. Gali pasireikšti ir nuotaikų svyravimai, vaidenimaisi ir mintys, kad vaikui ar mamai kas nors nori pakenkti. Pastebėjus šiuos ženklus, būtina ieškoti pagalbos.
