Čečėnijoje vyrai priverstinai siunčiami kariauti į Ukrainą – tikrų savanorių beveik nebeliko, o saugumiečiai baugina gyventojus, kankina ir grasina baudžiamosiomis bylomis. Daugelis sutinka vykti į karą, kad apsaugotų savo šeimas nuo pažeminimo ir save nuo bylų dėl terorizmo ir kankinimų. „The Insider“ kalbėjosi su teisininkais, žmogaus teisių aktyvistais ir čečėnų, kurie buvo priverstinai išsiųsti į karą, šeimomis. Jų teigimu, atsisakyti mobilizacijos nėra šansų, o iš respublikos pabėgti pavyksta tik nedaugeliui.
Niekas nenori mirti už padišachą
Birželio 7 dieną Čečėnijos vadovybė pranešė, kad daugiau nei aštuoni tūkstančiai žmonių paliko respubliką dėl karo Ukrainoje. Pasak Čečėnijos parlamento pirmininko Magomedo Daudovo, 1360 iš jų yra čečėnų savanoriai.
Ramzano Kadyrovo teigimu, šimtai tūkstančių savanorių visoje Rusijoje „skuba į fronto liniją, kad išnaikintų Banderos niekšus“, ir kiekvieną dieną savo „Telegram“ kanale skelbia tekstus ir vaizdo įrašus apie kovotojų iš Čečėnijos žygdarbius, grasina ukrainiečiams ir džiaugiasi miestų, kuriuos okupavo arba ketina užimti Rusijos kariuomenė, užgrobimu.
„Šventa pareiga tarnauti Rusijos labui tapo galingu veiksniu ir sustiprino karinės brolybės principų neliečiamumą“.
Tačiau, pasak teisininko ir žmogaus teisių aktyvisto Abubakaro Jangulbajevo, etniniai čečėnai neskuba mirti už „padišachą“. Net Nacionalinės gvardijos ir Vidaus reikalų ministerijos čečėnų padaliniuose tik apie pusė yra vietiniai gyventojai, o Gynybos ministerijos padaliniuose – dar mažiau.
Todėl norėdami papildyti Rusijos kareivių gretas Ukrainoje vietos gyventojų sąskaita, Čečėnijos saugumo pajėgos griebėsi regionui pažįstamų represinių priemonių. Opozicinio čečėnų tinklaraštininko Chasano Chalitovo brolis buvo pagrobtas saugumo pajėgų ir išsiųstas į Ukrainą, „The Insider“ sakė opozicionierius. Grasinimai, bauginimai, šantažas, prievarta, kankinimai ir artimųjų pagrobimai toli gražu nėra visapusė Čečėnijos kariuomenės verbavimo priemonė.
Čečėnijos žmogaus teisių asociacijos „Vayfond“ vadovybės teigimu, nuo karo pradžios darbuotojai gavo dešimtis skundų dėl neteisėtų bandymų išsiųsti vyrus į Ukrainą: „Mums net sunku suskaičiuoti tikslų kreipusiųjų žmonių skaičių. Daugelis yra įbauginti, vos gavę atsakymą ištrina susirašinėjimą ir paskyrą. Kiti rašo į „Telegram“ slaptą pokalbį, kur žinutės per nustatytą laiką yra ištrinamos. Iš pradžių negalvojome, kad ši problema bus tokia opi, ir specialiai neskaičiavome, šiuo metu turime penkiasdešimt paraiškų. Negalvojome, kad čečėnų valdžia išprotės ir vers žmones vykti į karą. Kadyroviečių yra daug, bet, matyt, jie nerimauja dėl savo gyvybės. Ne taip lengva kovoti su Ukrainos kariuomene ir žūti“.
Pasak „The Insider“ šaltinio Vayfonde, prasidėjus invazijai į Ukrainą Grozne buvo surengtas mitingas, kuriame dalyvavo valstybės tarnautojai iš visos respublikos. Žmonės baiminosi, kad iš ten tuoj pat bus išsiųsti į frontą, tačiau atėjusieji buvo įrašyti į rezervą. Likus devynioms dienoms iki karo pradžios Čečėnijos kaimo gyvenviečių administracijoms buvo išsiųsti rajonų vadovų laiškai su reikalavimu iš kaimo į treniruočių stovyklą išsiųsti po vieną rezervistą. Pareigūnai tada patikino, kad tai nėra mobilizacija ir niekas nebus siunčiamas į karštus taškus.
Baudžiamosios bylos atsisakymo atveju
Čečėnijos opozicinio judėjimo 1ADAT atstovas Ibragimas Jangulbajevas sakė, kad Čečėnijoje žmonės grobiami ir jiems keliamas ultimatumas: arba važiuoji į Ukrainą kariauti, arba būsi įkalintas pagal išgalvotą baudžiamąją bylą: „Turime daug kreipimųsi dėl priverstinio čečėnų siuntimo į karą. Jau įkalintiems dėl išgalvotų baudžiamųjų bylų siūloma pasirašyti sutartį su ginkluotųjų pajėgų struktūromis. Jei sutiks, juos žadama paleisti.”
Kiekvieno rajono policijos vadovams buvo įsakyta bet kokiomis priemonėmis surinkti savanorius. Kiekvienas turi „ekstremistų“ – vietos valdžiai neįtikusių žmonių – sąrašą. Jie kviečiami pokalbiui, o atsisakymo atveju grasinama iškelti baudžiamąją bylą. Kai kuriems siūlomi pinigai už išvykimą į frontą be jokios rašytinės sutarties. Kitiems žadama: „Siųsime tik į užnugarį, nepaliksime priešakinėse linijose, jei sutiksi, įrodysi, kad esi ištikimas valdžiai – vėliau tavęs neišvešime, nedarysime „rezultato“ iš tavęs“. Jie turi skirtingus metodus. Jie gali švelniai įtikinti, paraginti. Arba jie gali pagrobti žmogų ir elgtis griežtai.“
Be to, neretai galimo „savanorio“ artimiesiems grasinama nelaisve. Taip šeimos nariai tampa įkaitais. O saugumiečiai nepraleidžia progos užsidirbti pinigų iš situacijos.
„Kai kurie policijos departamento vadovai uždirba iš to pinigų. Po pagrobimo šeimai sakoma: „Jūsų sūnus ar brolis padarė ką nors blogo. Arba jis dabar vyks į Ukrainą, arba mes jam iškelsime baudžiamąją bylą“. Artimieji siūlo pinigų, o policijos vadovai noriai juos ima. Sernovodsko rajono vidaus reikalų departamento vadovas Chas-Magomedas Magomadovas nustatė net 450 000 rublių kyšį už ,,atpirkimą” nuo karo Ukrainoje. Tikrai žinome, kad jis ima kyšius, nes galėjome patvirtinti kelių žmonių pagrobimo ir išpirkimo faktus.“
„Vayfond“ atstovo teigimu, atsisakyti vykti į karą Čečėnijoje nėra įmanoma, žmonės paklūsta, nes tiki, kad mirti nuo kulkos nėra taip baisu, kaip nuo kankinimų. Saugumo pajėgos naudoja ir egzotiškesnius metodus: „Baisu, kai jie kėsinasi į vyro ar jo žmonos, sesers, dukters garbę. Saugumiečiai ateina į namus, pradeda tvirkinti ir nurenginėti moterį. Mūsų mentalitetui tai yra blogiausia. Geriau mirti, nei būti pažemintam. Po tokio įvykio nebūsi laikomas vyru. O kadyroviečiams tai įprasta praktika. Kankinimai, žmogžudystės – tai kažkas įprasto. Jei už atsisakymą baudžiama atleidimu iš darbo, tai laikoma didele sėkme. Daugelis atsisakymų sutiktų su tokiomis sąlygomis.“
Verbavimo būdai: kartu su sutartimi duoda pasirašyti tuščią formą
Socialiniuose tinkluose čečėnų saugumo pajėgos ir pareigūnai, atsakingi už mobilizaciją, skelbia agitaciją: „Skubiai skelbiamas šaukimas vyrams nuo 21 iki 49 metų atlikti karo tarnybą pagal sutartį kariniame dalinyje „Vostok Achmat“, 65384 batalione Borzoi kaime, Šatoi rajone, su visomis socialinėmis garantijomis, pašalpomis, sveikatos ir pensijų draudimu.“
Agitacija socialiniuose tinkluose
Vienas iš Šali miesto pareigūnų socialiniuose tinkluose paskelbė atlyginimo už numuštą priešo techniką (nuo drono ir savaeigių pabūklų įrengimo iki tankų ir lėktuvų) kainoraštį sutartininkams, vykstantiems į Ukrainą. Kažkodėl dienpinigiai, viršijantys atlyginimą nuo 34 iki 100 tūkstančių rublių, siūlomi JAV doleriais, po 53 per dieną.
Čečėnų tinklaraštininkas Islamas Belokijevas neseniai prisijungė prie savo tautiečių Šeicho Mansūro batalione, kuris kovoja Ukrainos pusėje. Jis vadovauja „YouTube“ kanalui „Islamo mintys“, kuriame atvirai prieštarauja dabartinei Čečėnijos valdžiai. Pasak Belokijevo, jis kasdien gauna 3-4 žinutes apie priverstinį čečėnų gyventojų siuntimą į Ukrainą ir bandymus priversti juos pasirašyti sutartį su Nacionaline gvardija: „Artimųjų pagrobimai, šantažas, prievarta. Jei žmogus atsisako vykti į Ukrainą, jo motinai ir seserims pradedama grasinti. Žmogui sako, kad jį suims, apkaltins dėl kelionių į Siriją, ryšių su ISIS, disponavimo narkotikais ir ginklais bei paskelbs islamo teroristais. Tai labai paplitusi šantažo forma. Visi supranta, kad tai yra lengvai įgyvendinamos grėsmės. Žinau atvejų, kai iškeliamos baudžiamosios bylos prieš tuos, kurie atsisako vykti į Ukrainą. Vienas iš mano sekėjų buvo apkaltintas vengimu atlikti karo tarnybą 1992 m.! Šiuo metu jam apie penkiasdešimt metų“.
Anot Belokijevo, kartu su sutartimi žmogui duodama pasirašyti tuščia forma. Tai vyksta nepriklausomai nuo to, ar samdinys atvyko savo noru, ar ne: „Jei jis bus sužeistas ar žus mūšiuose, tuomet naudojant šią formą jis gali būti atleistas atgaline data. Tarsi pats kareivis nutraukė sutartį prieš mirtį ar traumą. Tokiu atveju nei jam, nei jo šeimai mokėti nereikės.“
Pasak tinklaraštininko, piniginė kompensacija į respubliką ateina iš Maskvos. „Viršunei“ pareigūnai pateikia tikrus dokumentus, o išmokos sužeistiesiems ar žuvusiųjų šeimai nėra skiriamos. Lėšos atsiduria R. Kadyrovo ir jo aplinkos kišenėse. Tinklaraštininkas įsitikinęs, kad Kremlius apie tai žino ir tai yra susitarimo dalis. Mirusiojo šeimai įsakoma skubiai palaidoti sūnų, brolį, vyrą ir „užčiaupti burnas“.
Išgelbėjo savo šeimą, bet mirė
Čečėnijos gyventojai apie savo asmeninius nuostolius šiame kare kalba tik su sąlyga, kad jie liktų anonimiški. „The Insider“ cituoja jų istorijas.
Achmedui iš Goj-Ču kaimo yra 80 metų, jis yra darbo veteranas. Prieš tris savaites jam teko palaidoti anūką. Pasak jo, anūkas į Ukrainą išvyko ne savo noru: „Jis išėjo mums nieko nesakęs, nes žinojo, kad jei prieštarausime, turėsime problemų. Jis išgelbėjo savo šeimą, bet mirė. Prie manęs priėjo rajono policijos pareigūnas ir pasakė: „Gatvėje stovi mikroautobusas su mirusiais, eik ir pasiimk savo“. Ir įsakė ramiai palaidoti, be gedulo. Paprastai, praėjus trims dienoms po laidotuvių, namų vartai laikomi atviri, kad žmonės ateitų užjausti. Buvome policijos perspėti, kad apie Ukrainą niekam nepasakotume, o apie anūko mirties priežastį sumeluotume, neva jis užmigo ir nepabudo. Palaidoti reikia labai greitai, be triukšmo. Bandžiau ginčytis: mūsų pamokslininkai sako, kad jaunuolius išveža į gazavatą, kad jie didvyriai, kodėl jų negalima garbingai palaidoti? Bet policija net neklausė mūsų“.
Achmedas nesidomėjo išmokomis iš Gynybos ministerijos, velionio tėvai bando surašyti reikiamus dokumentus.
Alina iš Argun yra našlė. Jos vyras, siekdamas gero uždarbio, išvyko kariauti į Siriją pagal sutartį ir kovo mėnesį išvyko į Ukrainą. Balandį parvežė jo kūną.
„Norėjau gauti dokumentus, patvirtinančius maitintojo netektį, negaliu vaiko tempti viena. Bet aš negavau pinigų. Kai atvažiavau į jo dalinį dėl mirties liudijimo, man pasakė, kad nieko neišduos, nes jis neva perėjo į Ukrainos pusę ir ten mirė. Jie man pasakė: „Ar supranti, ko klausi? Pasakyk ačiū, kad parvežėme kūną ir leidome jį palaidoti. Sekančias dvi savaites kvietė į rajono policijos komisariatą apklausai“, – aiškino ji.
Grozno gyventojos Raisat vyras grįžo be kojų: „Anksčiau buvo toks aktyvus, sportininkas, rytais bėgiodavo, o dabar sėdi nusviręs, susikūprinęs invalido vežimėlyje, žiūri išblyškusiu žvilgsniu. Už traumą jam buvo sumokėti trys milijonai“. Pasak moters, mokėjimas leido jai grąžinti paskolas ir sumokėti skolas, taip pat ir maisto prekių parduotuvės darbuotojams, iš kurių skolindavosi pinigų maistui pirkti. Šią vasarą ji planuoja išleisti vaikus į stovyklą Kryme, prie jūros.
Čečėnijos sostinės priemiestyje gyvenanti slaugytoja ir karo priešininkė Liana pasakojo, kad vienam jos giminaičių ištiko kontuzija Ukrainoje.
„Proto aptemimas, kaip mes sakome – ,,nutekėjo stogas“. Jis išeina į kiemą, ir gąsdinasi. Gynybos ministerija suteikė jam nemokamą gydymą, bet reikia važiuoti su juo, o visi artimieji užsiėmę. Jie duoda jam tabletes, ir tiek. Draudimo nuo traumų išmoka nebuvo sumokėta. Kas yra kontuzija, aš žinau. Mano buvęs vyras dirbo riaušių policijoje ir per vieną susirėmimą jam trenkė sunkia dėže į galvą. Nuo tada jis pradėjo keistai elgtis, iš normalaus žmogaus jis pavirsdavo monstru. Jei būdavo girtas, bėgdavau ieškoti penkto kampo.” – „The Insider“ cituojama Liana.
Ką daryti
Vayfondas prievartinės mobilizacijos Čečėnijoje priežastį laiko diskriminacija dėl tautybės: „Matyt, nuspręsta, kad galima saugiai paaukoti tokį kontingentą – ,,čiurkas“ ir ,,juodašiknius“. Samdiniai iš Kaukazo suvokiami kaip antrarūšiai, kaip laukiniai. Diskriminacija dėl tautybės Rusijoje yra labai stipri. Kadyrovas nori sulaukti Kremliaus palankumo, kad atrodytų kietesnis. Jis mėgsta šlovę, nori pagyrimų ir daugiau pinigų. Tačiau Kadyrovo aplinka yra neliečiama. Kai vieną dieną dalis jo aplinkos išvyko į Ukrainą, jis buvo labai nepatenkintas.“
Pirmosiomis karo savaitėmis tikrų savanorių užteko. Žmogaus teisių aktyvistų pastebėjimais, čečėnų daliniai dažnai nebuvo siunčiami į fronto liniją, o buvo paskirti valyti jau užimtas teritorijas. „The Insider“ šaltinio „Vayfond“ teigimu, kadyroviečiai dirba nešvarų darbą, net Rusijos kariuomenė išreiškė nepasitenkinimą, kad čečėnai beveik niekada nesiunčiami į priešakines linijas.
Vienintelė galimybė palengvinti likimą tiems, kuriuos saugumiečiai nusprendė sumedžioti, yra palikti respubliką. Tiesa, žmogaus teisių aktyvistai iš Vayfondo prisipažįsta negalintys padėti priverstinės mobilizacijos aukoms išvykti iš šalies: „Parašė viena moteris. Jos vaikas serga onkologija, o vyras išsiunčiamas į Ukrainą, grasinant baudžiamąja byla. Ji yra neviltyje, bet mes šioje situacijoje esame bejėgiai.“
Žmogaus teisių aktyvistai primena, kad priverstinai pasirašyta sutartis neturi teisinės galios, tačiau vargu ar šiuolaikinėje Rusijoje tai įtikins teismą: „Smurtas gali būti fizinis arba moralinis (šantažas, grasinimai ir pan.). Suprantama, kad smurtą patiria sutartį pasirašęs asmuo jo šeimos nariai arba artimi draugai. Kai žmogus verčiamas dalyvauti kare, pažeidžiami keli Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsniai (teisė į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą… ir kiti). Tačiau tokioje šalyje kaip Rusija vargu ar galima tikėtis teisingumo.“
