Aleksejus Jukovas per pastaruosius penkis mėnesius pametė kūnų, kuriuos jis surinko Donbase, skaičių. Jis sako manantis, kad tai daugiau nei 300, bet nėra dėl to tikras.
Aleksejus ir jo vyrai po apylinkes važinėja baltu šaldytuvu, pažymėtu raudonu kryžiumi. Jie dažnai važiuoja link pavojingų vietų rinkti žuvusių Ukrainos ir Rusijos karių bei civilių palaikus, rašo BBC.
„Dirbame be poilsio dienų. Nuolat. Važiuojame, tiriame, vežame, ieškome, visą laiką”, – sako jis.
Tai – kraupus darbas. Iškasti apkasuose palaidotų rusų karių kūnus arba rinkti jų palaikus iš sudegusių šarvuočių.
Jungtinių Tautų duomenimis, nuo Rusijos įsiveržimo vasario mėnesį žuvo daugiau nei 5000 Ukrainos civilių.
Oficialių duomenų, kiek Ukrainos karių žuvo, nėra. Tačiau vienas prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas praėjusį mėnesį BBC sakė, kad kasdien žūva apie 100–200 Ukrainos karių.
Aleksejus Jukovas sako, kad šis skaičius jam skamba realistiškai. Tačiau jis mano, kad rusai praranda tris kartus daugiau.
Vienas Ukrainos karys, su kuriuo kalbėjomės, kariavęs Sievierodonecke, Rusijos taktiką apibūdino kaip panašią į Pirmąjį pasaulinį karą – jų pėstininkų minios bėga į kulkų krušą.
Paklaustas, kas laimės karą, Aleksėjus sako: „Ne tai, kas laimės. Kalbama apie tai, kas teisus. Jie [Rusija] atėjo čia ir tai buvo neatleistina.”
Kiekvienas Ukrainos karys, su kuriuo kalbėjosi BBC, sakė, kad vis dar tiki, kad gali laimėti. Taip sakė net ir tie, kurių daliniuose nebeliko pusės karių.
Tačiau tai daro žalą ir gyviesiems. Aleksejus mėnesius nematė savo vienerių metų dukters.
„Šis karas sugriovė mūsų gyvenimą. Tą, kurį kūrėmė“, – sako jis.
Jis priduria, kad dienos pabaigoje viskas pasiveja: „Tas jausmas, kai viduje tu tuščias. Neužpildoma tuštuma.”
Mirtis Donbase ateina greitai. Rusijos sviediniai nusileidžia vos per kelias sekundes, o jie naudojami dideliais kiekiais. Vidutiniškai Rusija per dieną iššauna 20 000 artilerijos sviedinių. Ukraina pajėgi atsakyti vos 6-iais tūkstančiais.
Nėra atokvėpio nuo smarkių apšaudymų BBC lankomoje karo medicinos stotyje. Vyriausiasis medicinos pareigūnas, kuris tik dėl savo saugumo nori būti žinomas kaip daktaras Anatolijus, situaciją fronte apibūdina kaip „trapią“.
Jis BBC žurnalistams rodo nuotraukas, kuriose užfiksuotas smarkiai apgadintas karinis greitosios medicinos pagalbos automobilis – nusėtas kulkų skylėmis ir suplėšytas skeveldrų. Daktaras Anatolijus sako, kad ant jų transporto priemonių nupieštas raudonas kryžius rusams nieko nereiškia. Dar du greitosios pagalbos automobiliai laukia už pastato po kamufliažiniais tinklais – pasiruošę važiuoti pasiimti sužeistųjų.
Susitinkame su Tina ir Polina, dvi medikės dirba priekinėse linijose.
Tina dirbo vaikų ligoninėje, kol savanoriškai įstojo į kariuomenę. Kalbėdama apie šeimą, kurios dabar trūksta, ji šluosto ašaras.
„Skausmas praeina, nes turi užduotį: nuvežti žmogų į ligoninę gyvą“, – sako ji. Paklausta, ar ji nebijo: „Žinoma, baisu. Kai šalia nukrenta bomba, tavyje viskas susitraukia.”
Tina sako, kad jai neleidžiama teikti skaičių apie žuvusius karius, bet priduria: „aukų būna beveik kiekvieną dieną, ir ne viena. Kartais daug, daug daugiau.”
Polinai tik 21 metai. Jos tėvas ir dėdė dabar yra kaliniai Rusijos okupuotoje Ukrainoje. Ji sako, kad stengiasi, kad tai jos nepaveiktų. Ji mankštinasi ir klausosi muzikos, kai tik gali – kad tik išlaikytų normalumo jausmą.
Tačiau Polina prisipažįsta, kad sunku nesijausti niūriai ir prislėgtai: „Neskaitant kulkų, skrendančių virš galvos, sužeistų žmonių – o tie sužeistieji dažnai būna mano draugai ir bičiuliai – jei imsi į širdį, bus sunku.“
Mergina sako, kad kariai, su kuriais ji dirba, suteikia jai vilties.
„Sužaloti ir išsekę vaikinai kartais net nenori vykti į ligoninę. Sako, aš nepaliksiu savo draugų, mes laikomės eilės kartu.“
